Kalba yra tarsi gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. Nors, palyginti su kitomis kalbomis, lietuvių keitėsi lėtai ir yra laikoma archajiškiausia gyva indoeuropiečių kalba, metams bėgant ji nebuvo visiškai statiška.
Jei turėtume galimybę pasikalbėti su savo proproseneliais, tikėtina, kad dalies jų vartotų žodžių nesuprastume. Ir atvirkščiai – protėvių veidai greičiausiai būtų lygiai taip pat sutrikę, girdint mus kalbant apie asmenukes, elektroninį šlamštą ar įspirtukes.
Žodyną nuolat pildo naujadarai, o senieji žodžiai po truputį grimzta į užmarštį. Tai natūralus procesas, tačiau kai kurie iš jų tikrai verti to, kad nusipūstume dulkes ir juos prisimintume.
Kodėl kalba nuolat keičiasi?
Jei kalba būtų žmogus, darbo pokalbyje ji tikrai galėtų pasigirti atvirumu pokyčiams ir gebėjimu prisitaikyti. Nors pamatinė jos struktūra ir tokie sisteminiai dalykai kaip gramatika kinta lėtai, leksika į pokyčius reaguoja kur kas jautriau. Laikui bėgant kai kuriuos žodžius iš vartosenos išstumia nauji atitikmenys1, o kiti paprasčiausiai praranda aktualumą2.
Kalbininkas Jonas Jablonskis sukūrė arba bendrinei kalbai pritaikė daugybę kasdienių žodžių, tokių kaip ateitis, praeitis, mokykla, mokinys, degtukas, deguonis, pieštukas, vadovėlis, ligoninė, pažanga, gerovė, įspūdis ir pirmadienis (kartu su kitomis savaitės dienomis).3
Dalį senųjų žodžių taip pat išstumia skoliniai iš kitų kalbų. Kai kurie iš jų laikui bėgant prigyja taip tvirtai, kad šiandien kito atitikmens jiems net nebeturime, pavyzdžiui, slaviškos kilmės žodžiai agurkas, barščiai ar knyga, taip pat germanizmai spinta bei gatvė. Kiti kalboje gyvuoja kaip neteiktini, savus žodžius išstumti besikėsinantys ir kasdieninėje kalboje pasislėpę barbarizmai, kuriuos kalbininkai ragina keisti lietuviškais atitikmenimis.
Archaizmai: žodžiai, kuriuos pakeitė nauji
Archaizmai yra pasenę žodžiai, kurių pavadinamas daiktas ar reiškinys tebeegzistuoja, tačiau patį žodį laikui bėgant išstūmė naujesnis sinonimas.1 Pavyzdžiui, jei atsiverstumėte senuosius raštus, vietoje šiandien vartojamo esu ten rastumėte esmi - veiksmažodžio „būti" formą, kuri buvo vartojama XVI-XVII amžiaus raštuose.4
XIX amžiaus istorikas Simonas Daukantas sugalvojo iki šiol vartojamus žodžius, tokius kaip laikrodis (kuris pakeitė slavišką žodį „dziegorius"), vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis ir net valstybė.
Štai dar kelios gražios kalbos senienos ir tai, kas jų vietą užėmė šiandien:
- Griẽšnas – nuodėmingas, nusidėjęs (iš slaviškos kilmės griekas – nuodėmė).4
- Pakūtavóti – atgailauti (iš pakūta – atgaila), plačiai vartotas senuosiuose religiniuose raštuose.4
- Dieverìs – vyro brolis.4
- Mitrùs – judrus, vikrus, greitas.4
- Vetùšas – senas. 4
- Nepuotìs – vaikaitis, sūnaitis. Vienas seniausių, dar iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtų žodžių.4
- Šẽšuras – vyro tėvas. Kadaise marčios santykiams su vyro gimine įvardyti buvo atskiri žodžiai.4
- Atlankùs – lankstus, lengvai atlenkiamas. Vienas iš neįprastų žodžių, užrašytų pirmajame 1620 m. Konstantino Sirvydo žodyne6
- Pagautìnis – belaisvis, kalinys. Taip pat iš Sirvydo žodyno.6
- Žugarà – garnys. Manoma, kad žodis reiškė „žuvų rijiką"; šiandien vakarų aukštaičių šnektose jis išliko nebent kaip nemalonus žmogaus apibūdinimas.5
Nors šie žodžiai greičiausiai skamba svetimai, dalis jų yra vieni seniausių visoje kalboje. Giminystės pavadinimai šešuras ir dieveris paveldėti dar iš indoeuropiečių prokalbės: dieveris turi artimų giminaičių sanskrite (devar), graikų (daēr) ir lotynų (lēvir) kalbose.
Istorizmai: žodžiai, išnykę kartu su daiktais
Kita dalis žodžių iš kasdienės kalbos dingsta besikeičiant kultūriniam ir istoriniam kontekstui – jie tampa nebeaktualūs ir natūraliai nublanksta iš žodyno kartu su daiktu, kurį žymėjo. Tokie žodžiai vadinami istorizmais.2 Visgi nors ir sulaukę senaties, šie žodžiai gali drąsiai stoti į unikalių lietuviškų žodžių gretas.
Puikus pavyzdys yra vyžos. Iš liepos karnų pintas apavas kadaise buvo įprasčiausias lietuvio kasdienybėje, tačiau šiandien vyžų nebeavime, tad ir pačio žodžio nebevartojame. Didžiojoje Lietuvos dalyje vyžas žmonės nustojo nešioti apie XIX amžiaus pabaigą, o kai kur Rytų Lietuvoje jos išsilaikė net iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio.7
Dar keli išnykę ir senąją istoriją menantys žodžiai:
- Geinỹs – laipiojimo įranga, kuria senovės bitininkai kopdavo į medžius apžiūrėti drevėse gyvenančių bičių. Kartu su drevine bitininkyste išnyko ir žodis.2
- Žibiñčius (žibintìs) – senovinis šviestuvas, deglas ar žibalinė lempa.2
- Uolektis – senovinis ilgio matas nuo alkūnės iki pirštų galų, maždaug 65 centimetrai.4
- Grãšis – smulki senovinė moneta. Jos aidas išliko posakyje „nė grašio".4
- Žiùponas (žìponas) – per liemenį kirptas viršutinis drabužis, dėvėtas maždaug XVI-XIX amžiuje.4
- Sermė́ga – stora, naminio milo valstietiška viršutinė striukė. Iš čia ir būdvardis „sermėgiškas" – prastas, kaimietiškas.4
- Kùmetis – bežemis dvaro samdinys, gyvenęs kumetyne.4
- Pamartỹnis – laikotarpis po šv. Martyno dienos (lapkričio 11 d.), kai baigdavosi metinė samdinių tarnyba ir šeimyna keldavosi pas naujus šeimininkus.4
- Kiaulažviẽgis – prieblanda, sutemos. Pažodžiui tai laikas, kai alkanos kiaulės ima žviegti, primindamos šeimininkui, kad metas jas pašerti.4
Ne visi primiršti žodžiai yra visiškai išnykę. Kai kurie jų nebėra dažnai vartojami kasdieninėje kalboje, tačiau tebegyvuoja poezijoje ar tarmiškoje šnektoje, pavyzdžiui:
- Sietuva – gili, rami vieta upėje ar ežere. Vaižgantas ja net perkeltine prasme vadino tylų, paslaptingą žmogų.
- Dausos – taip senovėje vadino pomirtinį rojų. Dausomis senovėje žmonės taip pat vadino šiltuosius kraštus, kur rudenį išskrenda paukščiai.
- Giedra – reiškia ne tik saulėtą, giedrą orą, bet ir vidinę sielos ramybę.
- Vaiskus – skaidrus, permatomas, šviesus.
Taip pat yra ir tokių atvejų, kur žodis pergyvena patį daiktą: grašio niekas rankose nebelaikė jau šimtmečius, tačiau posakyje „nė grašio" senoji moneta tebeskamba iki šiol.
Žavios tarmybės
Savotiškų žodžių ateina ir iš skirtingų Lietuvos kraštų. Kai kurie žodžiai yra būdingi tik tam tikram regionui, tad net ir tuo pačiu metu gyvenę aukštaitis ir žemaitis ne visada vienas kitą suprasdavo.
Žodis „įspirtukės" skamba kaip sena tarmybė, tačiau iš tikrųjų tai visai naujas žodis (naujadaras), į Lietuvių kalbos instituto Naujažodžių duomenyną įtrauktas tik 2012 metais. Juo vadinamas lengvas vasariškas įsispiriamas apavas.
Štai keli žavūs, jau retai girdimi žemaitiški žodžiai8:
- 👀 Veizõlai – akys
- 🔍 Veizė́ti – žiūrėti
- 🐦 Cỹrulis – vieversys
- 🐸 Krùpis – rupūžė
- 🌳 Mẽdė – miškas
- 🔥 Dė̃dliai – labai
- 😈 Nãkabis – velnias, nelabasis
- 🤔 Mùsintais – turbūt, tikriausiai
- 🔔 Kañkalas – skambalas, varpelis
- ⏱️ Zãrs – tuoj, netrukus
Įdomiausia, kad tas pats žodis šiose skirtingose tarmėse kartais reiškia visiškai priešingus dalykus, pavyzdžiui, „brėkšti" žemaičiui reiškia „temti", o aukštaičiui – „švisti".
Savitų žodžių turi ne tik žemaičiai. Aukštaičių tarmės pietinėdalis garsėja vaizdingumu ir melodingumu. Sakoma, kad dzūkai tarsi dainuote dainuoja. Lietuvių literatūros klasikui Antanui Baranauskui dzūkų šnekta atrodė pati gražiausia. Būdingiausias šios tarmės bruožas yra dzūkavimas, kai č ir dž virsta c ir dz: pavyzdžiui, džiaugsmas tariamas kaip dziaugsmas, o diena – dziena.
Štai keli gyvi pietų aukštaičių (dzūkų) žodžiai:
- 🐞 bužys –vabalas
- 🌾 asys – šiurkštusis asiūklis
- 👨👩👧 draugė – šeima, šeimyna
- 🫐 draskė – gervuogė
- 🐑 avynas – avidė
- 😠 amba – barimas
Dzūkų tarmėje taip pat yra įdomių veiksmažodžių. Pavyzdžiui, žodį „dainuoti“ galima pasakyti keliais būdais: bliauti, baubti, kaukti ar mekenti, o vietoj „eiti“ galima sakyti tipenti, slinkti ar bindzinėti.
Tarmės saugo kai kuriuos senosios prokalbės bruožus, kurių bendrinėje kalboje nebeliko. Puikus pavyzdys yra dviskaita, senovinė gramatinė forma, varjama kalbant apie du žmones –„mudu", arba žemaitiškai „vedu". Bendrinėje kalboje šį žodį vartojame jau retai, tad senosios dainos, kaip pavyzdžiui pasakojanti kaip „eisva mudu abudu į žalią girelę", yra savotiškos šios senovinės formos sergėtojos.
Nors nemažai kalbama apie tai, kaip tarmės ir tarmiški žodžiai nyksta, kartu galima pastebėti ir savotišką jų atgimimą, ypač tarp jaunimo. Tarmiški žodžiai vis dažniau nuskamba dainose, reklamose ar socialiniuose tinkluose. Kai kurie jauni žmonės gręžiasi į senąsias tradicijas ir nebesistengia atsikratyti tarmiškos šnektos – priešingai, ją puoselėja ir savo gimtąja kalba didžiuojasi.
Letuvių kalba yra turtinga įvairiausiais žodžiais. Šimtą metų rengtas Didysis Lietuvių kalbos žodynas, apimantis lietuvių kalbą nuo pirmųjų lietuviškų rašto šaltinių iki XXI amžiaus, visą šį turtą sutalpina į net apie 22 000 puslapių.9
tomų
Lietuvių kalbos istorija byloja ne tik apie pačios kalbos kaitą, bet ir apie to meto gyvenimą, kurį formavo įvairios kultūrinės, politinės bei ekonominės jėgos. Prisimindami senuosius žodžius, kartu prisimename ir savo krašto istoriją.
Ar radote žodžių, kuriuos prikeltumėte antram gyvenimui?
Šaltiniai
- „Archaizmai." Visuotinė lietuvių enciklopedija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, www.vle.lt/straipsnis/archaizmai/. Žiūrėta 2026 m. liepos 20 d.
- „Istorizmai." Visuotinė lietuvių enciklopedija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, www.vle.lt/straipsnis/istorizmai/. Žiūrėta 2026 m. liepos 20 d.
- „Jonas Jablonskis." Visuotinė lietuvių enciklopedija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, www.vle.lt/straipsnis/jonas-jablonskis/. Žiūrėta 2026 m. liepos 20 d.
- Lietuvių kalbos žodynas , t. I–XX. Lietuvių kalbos institutas, 1941–2002, elektroninis variantas, ekalba.lt. Žiūrėta 2026 m. iepos 20 d.
- Urbutis, Vincas. „Baltų kalbų garnio pavadinimai." Baltistica, t. 2, nr. 2, 1966, p. 185–187. Lietuvių kalbos etimologijos duomenų bazė, etimologija.baltnexus.lt. Žiūrėta 2026 m. liepos 20 d.
- Smetonienė, Anželika. „Neįprastos žodžių reikšmės Konstantino Sirvydo žodyne 'Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum'." Lietuvių kalbos institutas, https://lki.lt/anzelika-smetoniene-neiprastos-zodziu-reiksmes-konstantino-sirvydo-zodyne-promptuarium-dictionum-polonicarum-latinarum-et-lituanicarum/. Žiūrėta 2026 m. liepos 20 d.
- „Apavas." Visuotinė lietuvių enciklopedija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, www.vle.lt/straipsnis/apavas/. Žiūrėta 2026 m. liepos 25 d.
- „Pamiršti žemaitiški žodžiai." Telšių žinios, tzinios.lt. Žiūrėta 2026 m. liepos 20 d. Remiamasi: Pabrėža, Juozas. Žemaičių kalba ir rašyba. Klaipėdos universiteto leidykla, 2017.
- „Lietuvių kalbos žodynas." Visuotinė lietuvių enciklopedija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-zodynas/. Žiūrėta 2026 m. liepos 20 d
Apibendrinti naudojant DI:
Ar jums patiko straipsnis? Įvertinkite jį!
Loading...
