Jokia kalba niekada netaps tokia sava ir miela, kaip gimtoji tarmė. Tai tarsi istorijos pėdsakai, vedantys mus į šių dienų laiką
Dr. Antanas Balašaitis
Lietuvių kalba laikoma ypatinga indoeuropiečių kalba, kuri išskirtinai gerai išlaikė senosios prokalbės savybes ir pagal archajiškumą neretai statoma greta sanskrito. Ji priklauso baltų kalbų grupei ir, manoma, kaip savarankiška kalba, atsiskyrusi nuo bendros baltų atšakos ir nuo latvių, pradėjo formuotis maždaug VI-VII amžiuje. Dar vėliau, apie XIII-XIV a., ėmė ryškėti ir Aukštaitijoje bei Žemaitijoje gyvenusių žmonių tarmės.1
1420 m. rašytame Vytauto laiške imperatoriui Zigmantui I šis aiškina, kad žemaičiai likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais, „nes šioji žemė, palyginti su Žemaičiais, yra aukščiau"2
Pasakojama, kad krikštijant Žemaitiją atvykę dvasininkai su žemaičiais niekaip negalėjo susikalbėti, tad mokyti katalikybės teko pačiam karaliui Jogailai, gebėjusiam bendrauti žemaitiškai. Tiesą sakant, ir šiandien žemaičiuojantį žmogų aukštaičiui suprasti ne visada lengva. Tad susipažinkime su šiems kraštams būdinga šnekta.
Žemaičiai
Istoriniuose šaltiniuose žemaičiai pirmą kartą paminėti dar 1219 m. Ipatijaus kronikoje, kur, aprašant Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartį, įvardijami ir du žemaičių kunigaikščiai – Erdvilas (Gerdvilas) bei Vykintas.3,4
Žemaitija driekiasi šiaurės vakarų Lietuvoje, maždaug nuo Baltijos pajūrio ir Klaipėdos krašto iki Šiaulių, Raseinių bei Tauragės apylinkių.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Žemaičių seniūnija turėjo nemažai savivaldos ir savitą kultūrinę tapatybę, tad ir kalbinis atskirumas čia turėjo iš ko augti.
Neatsitiktinai ir pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo 1547 m. katekizmas, buvo parašyta žemaičių (tiksliau, pietų žemaičių) tarmės pagrindu, nors ir su gausiomis aukštaitybėmis.5,6
Žemaičiai išsiskiria savitais, kitų tarmių atstovams nesuprantamais žodžiais. Dalis jų, deja, šiandien yra laikomi pasenusiais ir retai vartojamais žodžiais, pavyzdžiui, krupis (rupūžė), blezdinga (kregždė), cyrulis (vieversys), veizolai (akys) ar kramė (galva).7,8
Kai kurie kalbinai kelia klausimą, ar žemaičių šnekta apskritai dar yra tarmė, ar jau atskira kalba. Pavyzdžiui, monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba" autorius profesorius Juozas Pabrėža yra pastebėjęs, jog žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi labiau nei rusai nuo ukrainiečių ar net suomiai nuo estų.
2010 metais žemaičių kalba tarptautiniame registre net gavo atskirą kodą (sgs), kokį turi savarankiškos kalbos. Vis dėlto dauguma Lietuvos kalbininkų ją tebelaiko lietuvių kalbos tarme.
Žemaičių tarmė skamba trumpiau, kiečiau ir kirčiuočiau nei bendrinė kalba. Būdingiausias jos bruožas yra kitoks dvibalsių ie ir uo tarimas. Be to, žemaičiai mėgsta „nuryti" žodžių galūnes (pavyzdžiui, vietoj neša sakyti neš, o veitoje geras – gers), sudvibalsina ilguosius balsius (brolis virsta bruolis, tėvas – tievs), o kirtį dažnai patraukia į patį žodžio pradą.7
Pagal tai, kaip žemaičiai taria ie ir uo, tarmė skirstoma į tris patarmes:2,7
Šiaurės žemaičiai (dounininkai)
douna, pėins, svėists
Apie Skuodą, Mažeikius, Akmenę, Kretingą, Plungę, Telšius.
Pietų žemaičiai (dūnininkai)
dūna, pīns, svīsts
Apie Raseinius, Tauragę, Varnius, Šilalę, Kelmę, Kuršėnus.
Vakarų žemaičiai (donininkai)
dona, svestas
Mažoji Lietuva apie Klaipėdą, Priekulę, Šilutę.
Kiekviena žemaičių patarmė dar skyla į smulkesnes šnektas. Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (apie Telšius, Mažeikius, Skuodą) ir kretingiškius (apie Kretingą, Plungę, Gargždus, Rietavą), o pietų žemaičiai – į varniškius (apie Varnius, Šilalę, Laukuvą) ir raseiniškius (apie Raseinius, Tauragę, Kelmę) ir varniškius (apie Varnius, Šilalę, Laukuvą). Pastaroji yra pereinamoji tarmė ir iš visų šnektų yra artimiausia vakarų aukštaičiams.
Bendrinėje kalboje priesaga -el- mažina (kalnas → kalnelis), o žemaitiškai priesaga -al- veikia kaip tik priešingai. Kalnalis reiškia ne kalnelį, o „gerą didelį kalną", o miškalis – „didžiulį mišką".
Vakarų žemaičių tarmė šiandien beveik išnykusi. Po Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų pasitraukė, o į jų vietas daugiausia atsikėlė kaimynų – šiaurės ir pietų žemaičių. Kartu su senaisiais gyventojais pamažu nyko ir ši patarmė.2
Kaip įprasta pasienio kraštuose, čia į kalbą buvo prisiskverbę ir nemažai skolinių iš kaimyninių kalbų: vieni jų ilgainiui prigijo, kiti liko nevartotinais barbarizmais.
Aukštaičiai
Aukštaitijos vardas rašytiniuose šaltiniuose pasirodė XIII-XIV amžiuje, kur Petro Dusburgiečio kronikoje kalbamoji žemė buvo vadinama Austechia 12, o Gedimino 1323 m. sutartyje su Livonija pirmą kartą minimos ir Aukštaitija (Eustoythen), ir Žemaitija (Samaythen) kaip Lietuvos dalys.13
Aukštaitija yra didžiausias ir plačiausias tarmės arealas, apimantis rytų, vidurio ir pietų Lietuvą, o aukštaitiškai kalbančiųjų yra gerokai daugiau nei žemaičių.9
Aukštaitijai priskiriamos Anykščių, Biržų, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Kaišiadorių, Kėdainių, Kupiškio, Molėtų, Širvintų, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio, Radviliškio, Rokiškio, Švenčionių, Ukmergės, Utenos, Zarasų rajonų bei Panevėžio ir Visagino savivaldybės, taip pat dalis Kauno, Vilniaus ir Šiaulių rajonų.
Skirtingai nei žemaičiai, aukštaičiai kirčiuotus ie ir uo ištaria taip, kaip ir rašoma, tad duona lieka duona, o pienas – pienas. 9 Vis dėlto vienalytė ji nėra ir pati skyla į tris dideles grupes:
Suvalkiečiai
(vakarų aukštaičiai)
Tarimas bene arčiausiai bendrinės kalbos. Skirstomi į kauniškius ir šiauliškius.9,11
Dzūkai
(pietų aukštaičiai)
Garsėja dzūkavimu: č ir dž virsta c ir dz. Pavyzdžiui, džiaugsmas tariamas kaip dziaugsmas, o diena – kaip dziena.16
Rytų aukštaičiai
Kitaip taria dvibalsius bei nosines (pvz., vietoj ranka gali sakyti runka)
Rytų aukštaičiai turi daugiausia smulkesnių šnektų, nuo vilniškių iki panevėžiškių, kupiškėnų ar anykštėnų.9 Anykštėnai ir kupiškėnai garsėja rotininkavimu – kirčiuotą trumpąjį a jie siaurina, tad vasara virsta vosara. Panevėžiškiai linkę „nuryti" žodžių galūnes, tad gera valdžia jų lūpose gali nuskambėti kaip ger valdž, o geras vyras – gers vyrs.
Vakarų aukštaičių pietinės (suvalkiečių, arba kauniškių) šnektos pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė lietuvių kalba. Jos tėvu laikomas lietuvių kalbos istorijai itin svarbus Jonas Jablonskis, kuris savo darbais (pirmiausia 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatika") nustatė bendrinės kalbos normas, sutvarkė rašybą bei sintaksę ir išgrynino ją iš svetimybių, taip suteikdamas jai pavidalą, kuriuo remiamės iki šiol.
Nors bendrinė kalba kilo iš aukštaičių tarmės, joje taip pat galime rasti ir žodžių, atėjusių iš kitų regionų. Pavyzdžiui, iš rytų aukštaičių perėmėme kaugę bei žabus, o iš dzūkų atkeliavo tokie žodžiai kaip kautis, luotas ar sakmė.
Kuo skiriasi žemaičių ir aukštaičių šnekta?
Vienas ryškiausių aukštaičių ir žemaičių tarmių skirtumų – kirčiavimas bei intonacija. Žemaičiams būdingas polinkis kirtį patraukti į patį žodžio pradžią, o kartais – net ant prielinksnio. Be to, vietoje bendrinės kalbos tvirtapradės priegaidės jie dažnai vartoja vadinamąją laužtinę. Šis trumpas balso „lūžis“ lemią tai, kad tokie žodžiai kaip kalnas ar vyras nuskamba kaip kâlns ar vîrs. Dėl šio kieto, staigaus skambesio aukštaičiams atrodo, kad žemaitis kalba „trumpiau“ ir „kapotai“.
Skiriasi ir gramatinės formos. Pavyzdžiui, vietoje galūnės -ui žemaičiai neretai vartoja -uo (darbuo vietoje darbui), o vietoje vietininko kartais pasitelkia galininką – vakarų Žemaitijoje įprasta sakyti guliu į lovą (vietoje guliu lovoje). Tokios smulkmenos suteikia kalbai išskirtinio savitumo.
Štai keli posakiai skirtingomis tarmėmis:
Rytų aukštaičiai (kupiškėnai)
„Volgė viralų prė stolo." (valgė sriubą prie stalo)
„Lėžuvis gerai aina." (liežuvis gerai eina / lengvai kalbasi)
„Prokaitas pro burnų bago." (prakaitas per burną bėgo / labai pavargęs (-usi)
Pietų aukštaičiai (dzūkai)
„Griekas dzūkės nemylėc." (nuodėmė nemylėti dzūkės
„Kožnu dzien." (kasdien)
„Nežinau kų tu cia dzirbi, bet cekava." (nežinau, ką tu čia dirbi, bet įdomu)
Žemaičiai
„Obuolīs nu obuols netuoli ried." (obuolys nuo obels netoli rieda)
„Kap muok, tep šuok." (kaip moki, taip šok)
„Abi labi begėdi, veltėdi." (abi lygios begėdės, veltėdės
Vakarų žemaičiai
„Reks apėntas vargtė so bolbiem." (teks vėl vargti su bulvėmis)
„Veizu pro longa." (žiūriu pro langą)
„Kėts ož kėta dailē sosėkėbė." (vienas už kito gražiai susikabinę)
Be jau minėtų skirtumų, aukštaičiams ir žemaičiams susikalbėti gali būti nelengva ir dėl dar vienos itin įdomios kalbos savybės – kai kurie žodžiai skirtingose tarmėse reiškia visai ne tą patį, o kartais ir visiškai priešingus dalykus.
Žemaičiui pasiūlius prie stalo prisėdusiam aukštaičiui pradėti ėsti, šis gali rimtai įsižeisti: skirtingai nei pas žemaičius, aukštaičiams ėda tik gyvuliai ir žodis turi neigiamą atspalvį.
Štai kelios įdomios priešingybės:14,15
- Brėkšti: žemaičiui tai reiškia temti (brėkšta vakaras), o aukštaičiui, priešingai, švisti (brėkšta rytas).
- Kriokti: žemaitijoje reiškia verkti, lieti graudžias ašaras, o Aukštaitijoje – rėkti, garsiai šaukti.
- Grobai: žemaičiams tai žarnos, o aukštaičiams – šonkauliai.
- Kūlis: pas žemaičius akmuo, pas aukštaičius – šiaudų pėdas ar puokštė.
- Gerbti: žemaitijoje reiškia tvarkyti, švarinti, Aukštaitijoje – rodyti pagarbą.
Tarmės yra gyva ir spalvinga lietuvių kalbos istorijos saugykla, sauganti daugybę unikalių lietuviškų žodžių. Nemažai jų laikui bėgant tapo įprasta bendrinės kalbos dalimi. Pavyzdžiui, iš žemaičių paveldėjome tokius žodžius kaip audra, balandis ir vyzdys, iš rytų aukštaičių – įmantrų, kaugę bei žabus, o iš dzūkų – kautis, luotą ir sakmę. Kiti žodžiai taip ir liko gyvi tik savame krašte, pavyzdžiui žemaičių veizolai (akys) ar kramė (galva), dzūkų vaizdingi posakiai ar kupiškėnų tata (tėtis). Ir vis dėlto kiekviena tarmė tebesaugo savo skirtingumą bei unikalumą (tą patį, dėl kurio kadaise net valdovui teko tapti vertėju).
Šaltiniai
- „Baltų kalbos." Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/baltu-kalbos/. Žiūrėta 2026 m. liepos 15 d.
- „Žemaičių patarmės, rašybos pagrindai." Žemaitija (zemaitiuzeme.lt), remiamasi J. Pabrėžos ir A. Girdenio „Žemaičių rašyba", https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/zemaiciu-patarmes-rasybos-pagrindai/. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Žemaitija." Etninės kultūros globos taryba, https://ekgt.lt/etnografiniai-regionai/zemaitija/. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Žemaičiai." Mažosios Lietuvos enciklopedija, https://www.mle.lt/straipsniai/zemaiciai. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Pirmoji lietuviška knyga." Mažosios Lietuvos enciklopedija, https://www.mle.lt/straipsniai/pirmoji-lietuviska-knyga. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Seniausieji raštijos paminklai." Šaltiniai, https://www.šaltiniai.info/index/details/307. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Žemaičių tarmė." Vikipedija, https://lt.wikipedia.org/wiki/Žemaičių_tarmė. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Pamiršti žemaitiški žodžiai." Telšių žinios (tzinios.lt), remiamasi J. Pabrėžos knyga „Žemaičių kalba ir rašyba", https://tzinios.lt/pamirsti-zemaitiski-zodziai/. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Aukštaičių tarmė." Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/aukstaiciu-tarme/. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Lietuvių bendrinė kalba." Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-bendrine-kalba/. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Aukštaičių tarmė." Vikipedija, https://lt.wikipedia.org/wiki/Aukštaičių_tarmė. Žiūrėta 2026 07 25.
- Zinkevičius, Zigmas. „Etnonimas aukštaičiai amžių bėgyje." Lituanistika, https://www.lituanistika.lt/content/2922. Žiūrėta 2026 07 25.
- Jučas, Mečislovas. „Gedimino laiškai." Alkas.lt, 2013 01 29, https://alkas.lt/2013/01/29/m-jucas-gedimino-laiskai/. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Tarmė." Vikipedija, https://lt.wikipedia.org/wiki/Tarmė. Žiūrėta 2026 07 25.
- „Lietuvių kalbos tarmių turtai. Žemaičiai." Etaplius, 2017, https://etaplius.lt/lietuviu-kalbos-tarmiu-turtai-zemaiciai. Žiūrėta 2026 07 25.
- Daraškevičienė, Aušra. „Tarmės leidžia bendrauti šilčiau." Alkas.lt, 2013 04 08, https://alkas.lt/2013/04/08/a-daraskeviciene-tarmes-leidzia-bendrauti-silciau/. Žiūrėta 2026 07 25.
Apibendrinti naudojant DI:
Ar jums patiko straipsnis? Įvertinkite jį!
Loading...
