Kodėl vienas vaikas labiau panašus į mamą, kitas – į tėtį, o trečias, atrodytų, visai skiriasi nuo abiejų tėvų? Kodėl antibiotikai, dar prieš kelis dešimtmečius lengvai įveikdavę bakterijas, šiandien veikia vis sunkiau? Asakymai į šiuos klausimus slypi evoliucijoje. Ši tema yra viena iš biologijos programos temų, kurią reikia išmokti besiruošiant egzaminams. Kartu su sistematika ji sudaro apie 10 % antrosios biologijos VBE dalies turinio.
Šiame straipsnyje apžvelgsime tai, ką gimnazistams svarbiausia žinoti ruošiantis biologijos egzaminui, bei trumpai prisiminsime pagrindines temas ir sąvokas.
Evoliucijos terminai, kuriuos verta žinoti
Evoliucija yra ilgalaikis procesas, kurio metu populiacijos prisitaiko prie kintančios aplinkos, o jų paveldimi požymiai keičiasi per daugybę kartų. Šis procesas vyksta todėl, kad organizmai gimsta šiek tiek skirtingi. Palikuonys paveldi šiuos skirtumus, o aplinkos sąlygos nulemia, kurie individai išgyvens ir paliks daugiau įpėdinių. Paprastai tariant, paveldimasis kintamumas veikia tarsi žaliava, iš kurios gamtinė atranka „lipdo“ prie aplinkos prisitaikiusias populiacijas. Jei nebūtų šių paveldimų skirtumų, gamtinei atrankai tiesiog nebūtų iš ko rinktis.
Ruošiantis egzaminams ar gilinantis į evoliucijos temą, pravartu žinoti pagrindines sąvokas:
| Terminas | Apibrėžimas |
|---|---|
| 🌍 Evoliucija | Paveldimų populiacijos požymių kitimas per kartas. Jį lemia mutacijos, gamtinė atranka, genetinis dreifas ir kiti veiksniai, o ilgainiui gali atsirasti naujų rūšių. |
| 👥 Populiacija | Vienos rūšies individų grupė, gyvenanti tam tikroje teritorijoje ir laisvai tarpusavyje besiporuojanti. Būtent populiacija yra evoliucijos vienetas. |
| 🦊 Rūšis | Individų grupė, turinti bendrų sandaros požymių, užimanti tam tikrą ekologinę nišą ir galinti kryžmintis tarpusavyje bei susilaukti vaisingų palikuonių. |
| 🧬 Genas | DNR atkarpa, kurioje yra informacija apie baltymo ar RNR molekulės sandarą. Ši molekulė lemia organizmo požymį. |
| 🎛️ Alelis | Konkretus geno variantas. |
| 🪢 Chromosoma | Iš DNR ir baltymų sudaryta struktūra, kurioje išsidėstę genai. |
| 📋 Genotipas | Organizmo alelių visuma. |
| 👁️ Fenotipas | Organizmo požymiai, kurie iš tikrųjų pasireiškia. Juos lemia genotipas ir aplinka. |
| 🔵🔵 Homozigotinis organizmas | Turintis du vienodus tam tikro geno alelius. |
| 🔵⚪️ Heterozigotinis organizmas | Turintis du skirtingus tam tikro geno alelius. |
| 👑 Dominuojantis alelis | Alelis, kuris pasireiškia fenotipe net ir tada, kai organizmas turi tik vieną jo kopiją (heterozigotoje). |
| 🫥 Recesyvinis alelis | Alelis, kuris pasireiškia tik tada, kai organizmas neturi dominuojančio alelio, t. y. kai abu geno aleliai yra recesyviniai. |
| ✂️ Mejozė | Ląstelės dalijimasis, kurio metu chromosomų skaičius sumažėja perpus: iš diploidinės (2n) ląstelės susidaro keturios haploidinės (n) lytinės ląstelės. |
| ⚡ Mutacija | Staigus, atsitiktinis paveldimosios medžiagos (DNR) pokytis. |
| 😶 Neutrali mutacija | Pokytis, kuris neturi esminės įtakos organizmo išgyvenimui ar dauginimuisi. |
| ☢️ Mutagenas | Veiksnys, didinantis mutacijų dažnį. Mutagenai gali būti fiziniai (pavyzdžiui, ultravioletiniai ar rentgeno spinduliai), cheminiai ir biologiniai. |
| 🦎 Adaptacija (prisitaikymas) | Požymis, padedantis organizmui išgyventi ir daugintis konkrečioje aplinkoje. |
| 🌿 Gamtinė atranka | Procesas, kai geriausiai prisitaikę individai išgyvena, palieka daugiau palikuonių ir taip perduoda savo paveldimus požymius. |
| 🐄 Dirbtinė atranka (selekcija) | Kai žmogus parenka tuos organizmus, kurie turi pageidaujamų savybių, ir leidžia jiems tapti kitos kartos tėvais. |
| 💊 Antibiotikai | Vaistai, naikinantys bakterijas arba stabdantys jų dauginimąsi. Jie neveikia virusų, todėl netinka virusinėms ligoms gydyti. |
| 🦠 MRSA | Meticilinui atsparus auksinis stafilokokas, vienas žinomiausių bakterijų atsparumo antibiotikams pavyzdžių. |
| 🏝️ Endeminė rūšis | Rūšis, gyvenanti tik vienoje, tiksliai apibrėžtoje teritorijoje. |
Šias sąvokas galite užsirašyti ant kortelių, kur vienoje pusėje užrašytas terminas, o kitoje – jo apibrėžimas, ir taip jas pasikartoti prieš egzaminą ar kontrolinį darbą.
Pirmieji gyvybės pėdsakai ir evoliucijos teorija
Remiantis seniausiais aptiktais patikimais gyvybės pėdsakais (tokiais kaip mikroorganizmų suformuotos uolienos Australijoje) manoma, kad gyvybė Žemėje egzistavo jau prieš 3,4–3,5 mlrd.metų. Tuometinė planeta mažai priminė dabartinę, o gyvybė ilgą laiką buvo vien vienaląsčiai organizmai.
metų
Evoliucijos teoriją plačiausiai išpopuliarino Čarlzas Darvinas, 1859 m. išleidęs knygą apie gamtinę atranką. Pagal šią teoriją tos pačios rūšies individai šiek tiek skiriasi tarpusavyje, o tie, kuriems pavyksta išgyventi ir palikti daugiau palikuonių, su kartomis tampa dažnesni.
Apie rūšių kintamumą prieš Darviną rašė ir kiti mokslininkai. Gamtinės atrankos idėją nepriklausomai suformulavo ir Alfredas Raselas Volisas. 1858 m. liepos 1 d. jų bendras pranešimas buvo perskaitytas Londono Linėjaus draugijoje, tačiau didelio dėmesio nesulaukė. Darvinas tapo žinomiausias todėl, kad pirmasis evoliuciją pagrindė gausiais įrodymais ir išsamiai juos aprašė savo knygoje.
Per labai daug kartų keičiasi populiacijos genetinė sudėtis ir požymiai, todėl gali atsirasti naujų rūšių. Paprastais žodžiais, tie, kurių savybės leido išgyventi tam tikromis sąlygomis, išliko ir perdavė savo genus ateities kartoms. Toks procesas vadinamas gamtine atranka.
Puikus gamtinės atrankos pavyzdys yra Darvino kikiliai. Per sausrą vienoje iš Galapagų salų (Daphne Major) išgyveno daugiau stambesnius snapus turinčių žemės kikilių, nes tik jiems pavykdavo sulaužyti kietas sėklas. Kitos kartos snapai vidutiniškai buvo didesni.

Taigi, anot šios idėjos, visos rūšys, įskaitant ir žmones, kilo iš bendrų protėvių, o tam tikru metu (labai seniai) jų evoliucijos keliai išsiskyrė. Šiandien mokslininkai evoliuciją grindžia keliomis įrodymų grupėmis:
Iškastiniai organizmų likučiai (fosilijos) rodo, kad praeityje gyveno kitokios rūšys, o kai kurios jų turėjo skirtingų grupių požymių. Pavyzdžiui, archeopteriksas jungė roplių ir paukščių bruožus: turėjo plunksnas ir sparnus, bet kartu dantis ir ilgą kaulinę uodegą.
Žmogaus rankos, banginio pelekų ir šikšnosparnio sparnų kaulų išsidėstymas panašus, nors atlieka skirtingas funkcijas. Tokie organai vadinami homologiniais ir rodo, kad rūšys kilo iš bendro protėvio. Rudimentai, pavyzdžiui, žmogaus uodegikaulis, primena protėvių organų likučius.
Skirtingų stuburinių gyvūnų ankstyvieji embrionai yra panašūs.
Kuo artimesni organizmai, tuo labiau panašios jų DNR ir baltymų sekos. Taip pat, genetinis kodas yra universalus: beveik visuose organizmuose tas pats tripletas koduoja tą pačią aminorūgštį.
Šie keturi įrodymų tipai papildo vienas kitą. Kiekvienas jų tiria evoliuciją skirtingu būdu, o kai visi keturi nepriklausomai vienas nuo kito rodo tą pačią išvadą, atsitiktinis sutapimas tampa mažai tikėtinas, todėl išvada tampa patikimesnė.
Gamtinė atranka
Gamtinė atranka vyksta tada, kai tenkinamos kelios sąlygos:
- Populiacijos individai skiriasi vieni nuo kitų, o bent dalis šių skirtumų yra paveldima.
- Gimsta daugiau palikuonių, nei jų išgyvena, todėl organizmai konkuruoja dėl maisto, erdvės ar poravimosi partnerių.
- Tie, kurių požymiai tinkamesni konkrečioje aplinkoje (adaptyvūs požymiai), išgyvena ir susilaukia daugiau palikuonių.
- Jų palikuonys paveldi šiuos požymius, todėl naudingų alelių populiacijoje daugėja. Taigi atranka veikia individus, o keičiasi visa populiacija.
Evoliucijos požiūriu posakis „išlieka stipriausi“ reiškia ne fizinę jėgą, o geriausią prisitaikymą. Sėkmingiausias yra tas individas, kuris palieka daugiausia gyvybingų palikuonių. Todėl nedidelis, bet sėkmingai besidauginantis organizmas evoliuciškai gali būti pranašesnis už didelį, tačiau palikuonių nepaliekantį varžovą.
Priklausomai nuo to, kaip keičiamas fenotipų dažnis populiacijoje, išskiriamos trys pagrindinės gamtinės atrankos formos:
- Stabilizuojančioji atranka šalina kraštutinius variantus ir palaiko vidutinį požymį. Klasikinis pavyzdys – žmonių naujagimių svoris. Tiek per mažo, tiek per didelio svorio kūdikiams sunkiau išgyventi. Požymio pasiskirstymo grafike tokia kreivė tampa siauresnė ir aukštesnė.
- Kryptingoji atranka palankesnė vienam iš kraštutinių požymio variantų, todėl populiacijos vidurkis pamažu pasislenka viena kryptimi. Tipiškas pavyzdys – bakterijų atsparumas antibiotikams. Grafike visa ši pasiskirstymo kreivė pasislenka į šoną.
- Išskiriančioji atranka palanki abiem kraštutinėms požymio reikšmėms, o vidutinės tampa nenaudingos. Dėl to grafike vietoj vienos viršūnės atsiranda dvi. Ilgainiui tai gali padėti populiacijai skilti į dvi atskiras grupes.

Puikus šių procesų pavyzdys yra bakterijos. Bakterijų populiacijoje dar prieš susiduriant su vaistais dėl atsitiktinių mutacijų atsiranda nedidelis skaičius atsparių individų. Antibiotikas čia veikia kaip atrankos veiksnys: jautrios bakterijos žūsta, o atsparios, likusios be konkurentų, sparčiai dauginasi ir perduoda atsparumo genus palikuonims. Be to, bakterijos atsparumo genus gali perduoti ir viena kitai tiesiogiai (dažniausiai per plazmides), todėl atsparumas plinta dar greičiau. Taip susiformuoja ištisos atsparių bakterijų linijos – štamai.
Šiandien tai yra reali problema: infekcijai įveikti neretai tenka gerti ilgesnį antibiotikų kursą arba ieškoti kitų gydymo būdų. Be to, antibiotikai paveikia ir žarnyno mikrobiotą, todėl gali sutrikti ir virškinimas.
Dirbtinė atranka
Dirbtinė atranka (arba selekcija) veikia panašiai kaip gamtinė, tačiau čia sąlygas diktuoja ne gamta, o žmogus. Ūkininkai nuo seno veisia karves, duodančias daugiau pieno, didesnius kiaušinius dedančias vištas bei gausesnį derlių duodančius kviečius. Kadangi norimi požymiai tikslingai atrenkami iš kartos į kartą, matomi pokyčiai įvyksta palyginti greitai. Taip atsirado ir įvairios naminių gyvūnų veislės, puoselėjamos dėl išskirtinės išvaizdos ar būdo bruožų.
Pagrindinis skirtumas tarp gamtinės ir dirbtinės atrankos yra tai, kas ją atlieka:
Gamtinė atranka
Gamtoje individus atrenka kintanti aplinka, todėl išlieka geriausiai prisitaikę organizmai.
Dirbtinė atranka
Dirbtinėje atrankoje renkasi žmogus, todėl išsaugomos jam naudingos savybės, o galutinis rezultatas dažniausiai yra nauja veislė.
Tačiau dirbtinė atranka turi ir mažiau pastebimą kainą. Kai organizmai ištisomis kartomis veisiami tik dėl vieno norimo požymio, jų populiacija tampa genetiškai labai vienoda. Dėl tokios įvairovės stokos viena ligos banga gali sunaikinti visą pasėlių lauką ar gyvulių bandą, nes visi individai bus vienodai neatsparūs. Be to, dažnai kryžminant giminingus organizmus, išauga rizika, kad pasireikš paveldimas ligas sukeliantys recesyviniai aleliai.
Kintamumas ir jo rūšys
Individai skiriasi dėl dviejų priežasčių: dėl genų ir dėl aplinkos. Dažnai veikia abu veiksniai kartu. Paprastai palikuonims perduodamas tik paveldimasis kintamumas, o aplinkos sukelti pokyčiai dažniausiai nepaveldimi, nes jie nekeičia DNR sekos (genetikos temą plačiau aptariame šiai temai skirtame straipsnyje).
Nors aplinka nekeičia pačios DNR sekos, ji gali paveikti, kaip veikia genai. Tai vadinama epigenetika. Aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, mityba ar stresas, gali ant DNR uždėti cheminius žymenis. Jie nekeičia nukleotidų sekos, bet gali „įjungti” arba „išjungti” genus.
Dalijantis kūno ląstelėms, šie žymenys perduodami dukterinėms ląstelėms. Būtent dėl šio proceso skirtingos to paties organizmo ląstelės (pavyzdžiui, nervų ir odos), turėdamos tą pačią DNR, atlieka skirtingas funkcijas.
Formuojantis lytinėms ląstelėms ir ankstyvame vystymesi didžioji dalis šių žymenų ištrinama, todėl vaikai jų dažniausiai nepaveldi. Tyrimai su gyvūnais rodo, kad kai kurie pokyčiai gali išlikti kelias kartas, bet žmonių atveju tai vis dar intensyviai tyrinėjamas klausimas.
❗Svarbu egzaminui: Biologijos programoje remiamasi taisykle, kad aplinkos sukelti pokyčiai (modifikacinis kintamumas) nėra paveldimi.
Biologijos kurse išskiriamos trys kintamumo rūšys:
- Kombinacinis kintamumas atsiranda perkombinuojant jau esamus alelius. Pirma, mejozės metu vyksta chromosomų dalių apsikeitimas (krosingoveris profazėje I), o homologinės chromosomos į lytines ląsteles pasiskirsto atsitiktinai (metafazėje I). Vien dėl atsitiktinio pasiskirstymo žmogus gali sudaryti 2²³, (t. y. 8 388 608), skirtingų chromosomų kombinacijų, , o krosingoveris šią įvairovę dar labiau padidina. Antra, apvaisinimo metu atsitiktinai susijungia dvi iš daugybės galimų lytinių ląstelių. Dėl šių priežasčių vaikas gauna pusę chromosomų iš mamos ir pusę iš tėčio, tačiau tiksliai nekopijuoja nė vieno iš jų. Tuo pačiu principu paaiškinama, kodėl visi broliai ir seserys (išskyrus identiškus monozigotinius dvynius) genetiškai skiriasi vieni nuo kitų.
- Mutacinis kintamumas atsiranda keičiantis pačiai DNR (jį plačiau aptarsime kitame skyrelyje).
- Modifikacinis kintamumas yra aplinkos sukeltas nepaveldimas požymio pokytis. Jo ribas nustato genotipas (šios ribos vadinamos reakcijos norma). Pavyzdžiui, saulėje įdegusi oda, nuo mitybos priklausantis svoris ar šviesoje ir pavėsyje skirtingai užaugusių to paties augalo individų ūgis. Sportininko stiprūs raumenys vaikams neperduodami, nes tokie pokyčiai nepaveldimi.
Vienas iš genų ir aplinkos sąveikos pavyzdžių yra retriveriai. Šios veislės šunys genetiškai linkę atnešti sumedžiotą paukštį, tačiau namų retriveris dėl kitokios aplinkos, auklėjimo ir gyvenimo būdo gali labai skirtis nuo darbinio šuns.

Kintamumo rūšys svarbios ir evoliucijai. Kombinacinis ir mutacinis kintamumas didina genetinę įvairovę populiacijoje, o gamtinė atranka iš šios įvairovės išrenka tinkamiausius variantus. Modifikacinis kintamumas evoliucijai paprastai neturi reikšmės, nes jis nepaveldimas.
Mutacijos
Mutacija yra staigus ir atsitiktinis paveldimosios medžiagos pokytis. Pagal apimtį jos būna trijų rūšių:
Genų mutacijos
Pakinta geno nukleotidų seka, pavyzdžiui, albinizmo atveju
Chromosomų skaičiaus mutacijos
Pavyzdžiui, atsiranda viena chromosoma per daug
Chromosomų rinkinių mutacijos
Pakinta visų chromosomų rinkinių skaičius
Mutacijų dažnį padidina mutagenai – fiziniai, cheminiai ir biologiniai veiksniai. Palikuonims lytinio dauginimosi būdu perduodamos tik tos mutacijos, kurios atsiranda lytinėse ląstelėse.
Mutacijos rezultatas priklauso nuo aplinkos. Dauguma jų būna neutralios arba žalingos, bet kartais pasitaiko ir naudingų. Gerai žinomas pavyzdys – pjautuvinė anemija (siklemija). Ją sukelia vieno nukleotido pokytis (taškinė mutacija), dėl kurio hemoglobino β grandinėje glutamo rūgštį pakeičia valinas. Žmonės, paveldėję du pjautuvinės anemijos alelius (homozigotos), suserga sunkia liga. Tačiau tie, kurie turi vieną tokį ir vieną normalų alelį (heterozigotos), yra apsaugoti nuo sunkios maliarijos formos. Todėl vietovėse, kur plinta maliarija, šis alelis išlieka dažnas, nors homozigotoms jis pavojingas. Tai vadinama heterozigotų pranašumu.
Kitas pavyzdys – Dauno sindromas. Jį sukelia 21-osios chromosomos trisomija, tai yra ne dvi, o trys šios chromosomos kopijos, todėl žmogus turi 47, o ne 46 chromosomas. Tai chromosomų skaičiaus mutacija, atsirandanti dėl to, kad mejozės metu 21-oji chromosoma neatsiskiria į skirtingas lytines ląsteles. Maždaug 90 proc. atvejų pažaida įvyksta motinos kiaušialąstėje, o tikimybė didėja motinai senstant. Dažniausiai Dauno sindromas yra ne paveldėtas, o atsiranda dėl atsitiktinės ląstelių dalijimosi klaidos.
Rūšys ir naujų rūšių susidarymas
Rūšis dažniausiai apibrėžiama kaip individų grupė, turinti bendrų sandaros požymių, užimanti tam tikrą ekologinę nišą, kurios atstovai tarpusavyje kryžminasi ir susilaukia vaisingų palikuonių. Pavyzdžiui, arklio ir asilo hibridas mulas yra nevaisingas, todėl arklys ir asilas yra skirtingos rūšys. Nelytiškai besidauginančioms bakterijoms rūšys skiriamos pagal kitus požymius.
Naujos rūšys atsiranda tada, kai vienos populiacijos dalys atsiskiria viena nuo kitos. Dažniausiai išskiriamos dvi priežastys:
- Populiaciją gali padalyti fizinis barjeras (geografinė izoliacija), pavyzdžiui, upė, kalnai ar jūra.
- Biologinė izoliacija atsiranda, kai populiacijos nebesikryžmina dėl skirtingo veisimosi laiko, elgesio ar kitų savybių.
Atskirtose populiacijose atsitiktinai atsiranda skirtingos mutacijos, o aplinka atrenka skirtingus požymius. Ilgainiui šių populiacijų genai tiek skiriasi, kad jos nebegali kryžmintis ir tampa atskiromis rūšimis. Skirtingos rūšys, išsivysčiusios iš to paties protėvio, turi bendrų genų ir panašių sandaros elementų.
Šalia izoliacijos verta paminėti ir endemines rūšis. Endeminė rūšis gyvena tik vienoje vietoje, kur susiformavo. Pavyzdžiui, ančiasnapis gyvena tik Australijoje, o jūrinės iguanos – Galapagų salose. Tokios rūšys ypač dažnos salose ir senuose ežeruose, nes jų populiacijos ilgai buvo atskirtos nuo kitų.
Giminystės ryšiai tarp rūšių vaizduojami filogenetiniu medžiu. Šakų išsiskyrimo taškas rodo bendrą protėvį, o kuo naujesnis bendras protėvis, tuo dvi rūšys artimesnės.

Verta paminėti, kad skirtingi duomenys (pavyzdžiui, fosilijų ar DNR) gali pakeisti medžio šakų išsidėstymą, todėl žmogaus evoliuciją vaizduojantys filogenetiniai medžiai laikui bėgant keičiasi. Tai siejasi su organizmų sistematika, kuri kartu su evoliucija nagrinėjama IV gimnazijos klasėje.
Besiruošiantiems biologijos VBE
Praėjusių metų biologijos valstybiniame brandos egzamine evoliucijos ir sistematikos temos sudarė maždaug 10 % antrosios dalies užduočių.
Jei norite pasitikrinti žinias ir pasitreniruoti prieš egzaminą, verta atlikti praėjusių metų biologijos VBE užduotis. Jas rasite Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) svetainėje.
Apibendrinti naudojant DI:









