Mityba ir virškinimas yra procesai, kurių metu organizmas gauna energijos bei medžiagų, reikalingų augimui, audinių atsinaujinimui ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Kad kūnas galėtų įsisavinti maisto medžiagas, stambios baltymų, riebalų ir angliavandenių molekulės turi būti suskaidomos į smulkesnes, gebančias prasiskverbti pro žarnyno sienelę. Šis skaidymo procesas vadinamas virškinimu.

Gilinantis į virškinimo eigą, galime lengviau suprasti, kodėl organizmui reikia įvairaus maisto ir kas nutinka, kai kurios medžiagos trūksta ar būna per daug. Žmogaus organizmo funkcijos sudaro reikšmingą biologijos VBE temų dalį, todėl virškinimui verta skirti pakankamai kartojimo laiko.
Maisto medžiagos: ko reikia organizmui
Maisto medžiagos skirstomos į organines (angliavandeniai, baltymai, riebalai, vitaminai) ir neorganines (vanduo, mineralinės medžiagos). Prie jų priskiriamos ir maistinės skaidulos, kurios nevirškinamos, bet organizmui naudingos.
Pagal reikalingą kiekį maisto medžiagos skirstomos į makroelementus ir mikronutrientus.
Makroelementai
(reikia dideliais kiekiais)
Angliavandeniai, baltymai, riebalai ir vanduo
Mikronutrientai
(reikia nedideliais kiekiais)
Vitaminai ir mineralinės medžiagos
Energiją teikia tik trys maisto medžiagos – angliavandeniai, baltymai ir riebalai. Vitaminai, mineralinės medžiagos ir vanduo energijos neduoda, tačiau be jų ląstelės negalėtų energijos įsisavinti ir panaudoti.
1 g angliavandenių – apie 4 kcal
1 g baltymų – apie 4 kcal
1 g riebalų – apie 9 kcal
Vanduo sudaro apie 60 proc. suaugusio žmogaus kūno masės (tiksli dalis priklauso nuo amžiaus ir lyties). Maistinės skaidulos, daugiausia augalų ląstelių sienelių celiuliozė, žmogaus fermentų neskaidomos, nes mūsų organizmas neturi celiuliozę skaidančio fermento. Vis dėlto jos lėtina gliukozės sugertį, suteikia sotumo jausmą, o dalį jų fermentuoja storosios žarnos bakterijos. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) suaugusiesiems rekomenduoja kasdien suvartoti bent 25 g skaidulų.
| Medžiaga | Pagrindinė funkcija | Šaltiniai | Per mažai arba per daug |
|---|---|---|---|
| Angliavandeniai | Pagrindinis energijos šaltinis; gliukozė naudojama ląstelių kvėpavimui | Duona, košės, makaronai, bulvės, vaisiai | Trūkumas: nuovargis, silpnumas. Perteklius kaupiamas kaip riebalai, didėja nutukimo rizika |
| Baltymai | Statybinė funkcija (ląstelių ir audinių atsinaujinimas), fermentai, hormonai, antikūnai | Mėsa, žuvis, kiaušiniai, pienas, ankštiniai | Trūkumas: lėtėja augimas, silpsta raumenys ir imunitetas. Perteklius perdirbamas į energiją arba kaupiamas kaip riebalai |
| Riebalai | Energijos atsargos, šilumos izoliacija, organų apsauga, ląstelių membranų sudedamoji dalis, vitaminų A, D, E, K tirpiklis | Sviestas, augaliniai aliejai, riešutai, riebi žuvis | Trūkumas: sutrinka riebaluose tirpių vitaminų pasisavinimas. Perteklius: nutukimas, aterosklerozė |
| Vanduo | Tirpiklis, medžiagų pernaša, biocheminių reakcijų terpė, kūno temperatūros reguliavimas (prakaitavimas) | Gėrimai, vaisiai, daržovės, sriubos | Trūkumas: dehidratacija, sutrinka kraujotaka ir šalinimas |
| Maistinės skaidulos | Skatina žarnyno judesius, maitina naudingas žarnyno bakterijas | Pilno grūdo produktai, daržovės, vaisiai, ankštiniai | Trūkumas: užkietėję viduriai |
Paros energijos poreikis (t. y. kiek kalorijų reiktų suvartoti per dieną) priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip amžius, lytis, kūno masė, fizinis aktyvumas bei sveikatos būklė.
Angliavandeniai
Angliavandeniai yra pagrindinis organizmo energijos šaltinis. Pagal sandarą jie skirstomi į tris grupes:
- Monosacharidai (gliukozė, fruktozė): paprasčiausi angliavandeniai, kurie yra tiesiogiai įsiurbiami į kraują.
- Disacharidai (sacharozė, laktozė, maltozė): sudaryti iš dviejų monosacharidų.
- Polisacharidai (krakmolas, glikogenas, celiuliozė): ilgos grandinės, sudarytos iš daugybės gliukozės molekulių
Gliukozės perteklius kepenyse ir raumenyse kaupiamas kaip glikogenas – greitai prieinama energijos atsarga. Kai atsargų jau per daug, likusi dalis paverčiama riebalais. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs (pridėtinis cukrus, sirupai, sultys) sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos.
Baltymai
Baltymai sudaryti iš aminorūgščių. Žmogaus baltymuose jų yra 20 rūšių, o 9 organizmas pats nesusintetina. Jos vadinamos nepakeičiamosiomis ir privalo būti gaunamos su maistu. Kuo įvairesnis baltymų šaltinis, tuo lengviau gauti visas reikalingas aminorūgštis.
Riebalai
Riebalai skirstomi į sočiuosius ir nesočiuosius.
Sotieji riebalai
Kambario temperatūroje dažniausiai yra kieti ir daugiausia gaunami iš gyvūlinės kilmės produktų (sviesto, taukų, riebios mėsos), nors jų yra ir kokosų bei palmių aliejuje.
Nesotieji riebalai
Dažniausiai yra skysti ir daugiausia gaunami iš augalinių aliejų, riešutų bei riebios žuvies (pavyzdžiui, lašišos).
Didelis sočiųjų riebalų kiekis didina „blogojo“ cholesterolio (mažo tankio lipoproteinų) koncentraciją kraujyje. Jo perteklius nusėda kraujagyslių sienelėse ir gali sukelti aterosklerozę, o ši didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Vitaminai ir mineralinės medžiagos
Vitaminai yra organiniai junginiai, kurių reikia nedideliais kiekiais ir kurie dalyvauja medžiagų apykaitoje. Dauguma jų organizme negaminami, todėl gaunami su maistu. Pagal tirpumą jie skirstomi į dvi grupes.
Riebaluose tirpūs vitaminai
A, D, E ir K. Pasisavinami kartu su riebalais, kaupiasi kepenyse ir riebaliniame audinyje, todėl perdozavus gali pasireikšti hipervitaminozė.
Vandenyje tirpūs vitaminai
C ir B grupės vitaminai (įskaitant B12). Dauguma jų kaupiasi mažai, todėl reikia gauti reguliariai. Išimtis yra vitaminas B12, kurio atsargų kepenyse pakanka ilgam.
Mineralinės medžiagos yra neorganiniai elementai, kuriuos organizmas taip pat gauna tik su maistu ir vandeniu.
| Medžiaga | Funkcija | Šaltiniai | Trūkumo pasekmės |
|---|---|---|---|
| Vitaminas A | Regėjimas (ypač silpname apšvietime), odos ir gleivinių sveikata, imunitetas | Kepenys, kiaušinio trynys, pienas; beta karotenas iš morkų ir moliūgų organizme paverčiamas vitaminu A | Naktinis aklumas, sausa oda |
| Vitaminas B12 | Raudonųjų kraujo kūnelių brendimas, nervų sistemos veikla | Mėsa, žuvis, kiaušiniai, pieno produktai (augaliniuose produktuose jo nėra) | Mažakraujystė, nervų sistemos pažeidimai; veganams reikia papildų |
| Vitaminas C | Jungiamojo audinio baltymo kolageno sintezė, žaizdų gijimas, antioksidantas, geležies pasisavinimo gerinimas | Citrusiniai, juodieji serbentai, paprikos, kopūstai | Cinga: kraujuoja dantenos, lėčiau gyja žaizdos |
| Vitaminas D | Padeda žarnyne pasisavinti kalcį ir fosforą, reikalingas kaulų mineralizacijai; dalis gaminama odoje veikiant UV spinduliams | Riebi žuvis, kiaušinio trynys; saulės šviesa | Vaikams rachitas, suaugusiesiems kaulų minkštėjimas |
| Kalcis (Ca) | Kaulų ir dantų sandara, kraujo krešėjimas, raumenų susitraukimas | Pienas ir jo produktai, kopūstai, sardinės su kauliukais | Silpni kaulai, osteoporozė, raumenų mėšlungis |
| Fosforas (P) | Kaulų sandara, ATP, DNR ir ląstelių membranų fosfolipidai | Pienas, mėsa, žuvis, ankštiniai, grūdai | Trūkumas retas, nes fosforo yra daugelyje produktų |
| Geležis (Fe) | Hemoglobino sudėtyje neša deguonį | Kepenys, raudona mėsa, ankštiniai, tamsiai žalios lapinės daržovės | Geležies stokos anemija: nuovargis, blyškumas |
| Jodas (I) | Skydliaukės hormonų sudedamoji dalis | Jūros žuvys, jodinta druska | Struma (gūžys), sutrinka vaikų vystymasis |
| Kalis (K) ir natris (Na) | Nervinių impulsų perdavimas, vandens pusiausvyra, raumenų veikla | K: bulvės, bananai. Na: valgomoji druska | Sutrinka nervų ir raumenų veikla; natrio perteklius didina kraujospūdį |
Kartojantis kontroliniam darbui ar egzaminui verta pasitikrinti, ar galite šių medžiagų funkcijas ir jų trūkumo požymius paaiškinti savais žodžiais.
Virškinimo sistemos sandara
Virškinimo sistemą sudaro virškinimo traktas ir virškinimo liaukos. Traktas yra vamzdis, kuriuo keliauja maistas, o liaukos (seilių liaukos, kasa ir kepenys) išskiria virškinimui reikalingas medžiagas.
Tokia sandara būdinga daugumai gyvūnų, bet ne visiems. Hidra, kurią gyvūnų klasifikacija priskiria duobagyviams, turi tik vieną angą, per kurią maistas patenka ir pašalinamos jo liekanos.
Pats virškinimas skirstomas į mechaninį ir cheminį.
Mechaninis virškinimas
Maistas smulkinamas ir maišomas (kramtymas, skrandžio raumenų judesiai, peristaltika), bet jo cheminė sudėtis nekinta. Jis padeda cheminiam virškinimui: kuo smulkesnis maistas, tuo didesnis jo paviršius, kurį gali veikti fermentai.
Cheminis virškinimas
Fermentai suskaido stambias molekules (baltymus, riebalus, krakmolą) į smulkias, vandenyje tirpias, kurias jau galima įsiurbti į kraują ar limfą.
Dantys, skrandžio raumenys ir peristaltika maistą tik smulkina ir stumia, o virškinimą atlieka fermentai.
Burna ir stemplė
Maisto kelionė virškinimo traktu prasideda burnoje. Čia vyksta ir mechaninis, ir cheminis virškinimas. Maistą mechaniškai smulkina dantys, o trys poros seilių liaukų išskiria seiles, kurios maistą sudrėkina, suklijuoja į kąsnį ir seilių amilazės pagalba pradeda skaidyti krakmolą.
Ilgai kramtomas duonos kąsnis tampa saldesnis, nes susidaro maltozės.
Toliau maistas patenka į stemplę – raumeninį vamzdį, jungiantį ryklę su skrandžiu. Jos gleivinė gamina gleives, todėl kąsnis slysta, tačiau virškinimo fermentų čia nėra. Maistą stumia peristaltika – lygiųjų raumenų susitraukimų bangos, einančios viena kryptimi. Todėl maistas pasiekia skrandį net tada, kai žmogus kabo aukštyn kojomis. Stemplę nuo skrandžio skiria sfinkteris, neleidžiantis skrandžio turiniui grįžti atgal.
Skrandis
Skrandžio sienelė raumeninė, o vidų dengia gleivinė su liaukomis. Jos gamina tris svarbias medžiagas:
- druskos rūgštį, kuri sukuria stipriai rūgščią terpę, naikina didelę dalį su maistu patekusių mikrobų ir aktyvina pepsinogeną;
- pepsinogeną – neaktyvią pepsino formą, kuri, veikiama druskos rūgšties, virsta pepsinu;
- gleives, kurios apsaugo skrandžio sienelę nuo savęs virškinimo.
Skrandžio raumenys maistą maišo su sultimis, kol jis virsta skysta maisto koše – chimu. Čia pradedami virškinti baltymai. Į plonąją žarną chimas patenka palaipsniui, nes jį sulaiko sfinkteris – žiedinis raumuo, kuris atsidaro ir užsidaro reguliuodamas maisto judėjimą.
Plonoji žarna ir virškinimo liaukos
Plonoji žarna (dvylikapirštė, tuščioji ir klubinė) yra pagrindinė virškinimo ir įsiurbimo vieta.
metrų ilgio
Į jos pirmąją dalį, dvylikapirštę žarną, atsiveria dviejų didžiųjų liaukų latakai.
- Kasa gamina kasos sultis su fermentais (amilaze, lipaze, proteazėmis) ir bikarbonato jonais, kurie neutralizuoja rūgštų chimą. Kasa gamina ir hormonus insuliną bei gliukagoną, tačiau jie patenka ne į žarną, o į kraują.
- Kepenys gamina tulžį, o tulžies pūslė ją sukaupia ir išleidžia į dvylikapirštę žarną. Tulžis emulsina riebalus, bet pati jų neskaido, nes joje fermentų nėra.
Dvylikapirštėje žarnoje baigiamas cheminis virškinimas, o suvirškintos medžiagos įsiurbiamos į kraują ir limfą. Kaip tai vyksta, aptariama žemiau, bet pirmiausia verta suprasti, kaip veikia pats cheminis virškinimas.
Fermentai ir cheminis virškinimas
Fermentai yra baltyminės prigimties biologiniai katalizatoriai: jie pagreitina cheminę reakciją, bet patys nepasikeičia. Kaip ir kiti baltymai, fermentai ląstelėse gaminami pagal DNR užrašytą genetinę informaciją. Kiekvienas fermentas yra specifinis – jis veikia tik tam tikrą medžiagą (substratą), nes ją atpažįsta pagal aktyviojo centro formą. Fermentams reikalingas tinkamas pH ir temperatūra.
Skrandyje terpė stipriai rūgšti, nes ten veikia druskos rūgštis, todėl tai optimali sąlyga pepsinui. Į dvylikapirštę žarną patekęs rūgštus chimas neutralizuojamas kasos sulčių bikarbonato jonų ir tulžies, ir terpė tampa silpnai šarminė. Dėl to pepsinas žarnoje nebeveikia, o kasos fermentai skrandyje neveiktų. Seilių amilazė, patekusi į rūgštų skrandį, praranda aktyvumą, todėl krakmolo skaidymas tęsiasi tik plonojoje žarnoje.
| Fermentas | Kur gaminamas | Kur veikia | Substratas ir produktas | Optimalus pH |
|---|---|---|---|---|
| Seilių amilazė | Seilių liaukos | Burna | Krakmolas → maltozė | Apie 7 (neutrali terpė) |
| Pepsinas | Skrandžio liaukos (kaip pepsinogenas) | Skrandis | Baltymai → trumpesnės grandinės (peptidai) | Apie 2 (stipriai rūgšti terpė) |
| Kasos amilazė | Kasa | Plonoji žarna | Krakmolas → maltozė | Apie 7–8 |
| Kasos lipazė | Kasa | Plonoji žarna | Riebalai → riebalų rūgštys ir glicerolis | Apie 8 |
| Kasos proteazės | Kasa | Plonoji žarna | Baltymai ir peptidai → trumpesni peptidai | Apie 8 |
| Žarnų sulčių fermentai (maltazė, peptidazės) | Plonosios žarnos sienelė | Plonoji žarna | Maltozė → gliukozė; peptidai → aminorūgštys | Apie 7–8 |
Virškinimo pabaigoje gaunami smulkūs produktai:
- krakmolas → (amilazė) → maltozė → (maltazė) → gliukozė
- baltymai → (pepsinas ir proteazės) → peptidai → (peptidazės) → aminorūgštys
- riebalai → (lipazė) → glicerolis + riebalų rūgštys
Tulžis ir riebalų virškinimas
Riebalai vandenyje netirpsta, todėl lipazė gali veikti tik jų lašelių paviršių. Čia padeda tulžis. Jos druskos riebalus emulsina: stambūs lašai suskaidomi į daugybę smulkių, todėl bendras paviršiaus plotas labai išauga ir lipazė veikia greičiau. Tulžis taip pat padeda neutralizuoti rūgštų chimą.
Tulžyje fermentų nėra, todėl ji pati riebalų neskaido. Ji tik paruošia riebalus lipazės darbui.
Jei tulžies patenka mažai, riebalai virškinami blogiau, sutrinka ir riebaluose tirpių vitaminų (A, D, E, K) pasisavinimas.
Įsiurbimas plonojoje žarnoje
Suvirškintos medžiagos patenka į kraują ir limfą per plonosios žarnos sienelę, kuri puikiai tam pritaikyta. Plonosios žarnos gaurelio schema su kraujo kapiliarų tinklu ir limfiniu kapiliaru
Medžiagos į gaurelio vidų patenka dviem keliais:
- Vandenyje tirpūs produktai (gliukozė, aminorūgštys, vitaminai, mineralai) patenka į kraujo kapiliarus, o iš ten vartų venos krauju – į kepenis.
- Riebalų skaidymo produktai epitelio ląstelėse vėl sujungiami į riebalus ir patenka į limfinį kapiliarą, o tik vėliau – į kraują. Todėl jie kraują pasiekia lėčiau nei gliukozė.

Medžiagos į ląsteles patenka skirtingais būdais:
- vanduo juda osmosu;
- riebalų rūgštys įsiurbiamos difuzija;
- gliukozė ir aminorūgštys įsiurbiamos aktyviąja pernaša, nes jų koncentracija kraujyje gali būti didesnė nei žarnyne, todėl pasyvios pernašos neužtektų.
Aktyvioji pernaša vyksta prieš koncentracijų gradientą ir naudoja ATP energiją, o pasyvioji – pagal gradientą ir energijos nereikalauja. Įsiurbiami tik smulkūs virškinimo produktai, o stambios molekulės pro žarnos sienelę nepraeina.
Storoji žarna, mikrobiota ir šalinimas
Į storąją žarną patenka tai, kas neįsiurbta ir nesuvirškinta: daugiausia vanduo, skaidulos, bakterijos ir nuo žarnos sienelės nusilupusios ląstelės. Čia sugeriamas vanduo ir mineralinės medžiagos, o likusi masė sutirštėja į išmatas. Fermentinis virškinimas čia beveik nevyksta.
Vandens sugertis svarbi dėl paprastos priežasties: žarnyne jo būna daug daugiau, nei žmogus išgeria. Su virškinimo sekretais (seilėmis, skrandžio ir kasos sultimis, tulžimi) į traktą per parą patenka apie 8-9 l skysčio, tačiau beveik viskas sugeriama atgal.
Defekacija yra nesuvirškintų maisto liekanų, bakterijų ir žarnos sienelės ląstelių šalinimas per storąją ir tiesiąją žarną. Šios medžiagos niekada nepateko į vidinę kūno aplinką.
Ekskrecija yra medžiagų apykaitos atliekų (šlapalo, pertekliaus vandens ir druskų, anglies dioksido) šalinimas per inkstus, odą ir plaučius. Šios medžiagos susidarė ląstelėse.
Storojoje žarnoje gyvena žarnyno mikrobiota, t. y. bakterijų, archėjų ir kitų mikroorganizmų bendrija. Ji organizmui naudinga: bakterijos fermentuoja dalį skaidulų, sintetina vitaminą K ir kai kuriuos B grupės vitaminus, konkuruoja su ligas sukeliančiais mikrobais ir veikia imuninę sistemą.
Antibiotikai naikina ne tik ligų sukėlėjus (patogenus), bet ir naudingas žarnyno bakterijas. Be to, dažnas bei netinkamas jų vartojimas skatina bakterijų atsparumą.
Kai kurios bakterijos išlieka gyvos ir šią atsparumo savybę perduoda savo palikuonims. Dėl tokio bakterijų prisitaikymo prie aplinkos laikui bėgant infekcijas gydyti darosi vis sunkiau ir todėl antibiotikus privaloma vartoti tik paskyrus gydytojui ir laikantis jo nurodymų.
Nesuvirškintos liekanos kaupiasi tiesiojoje žarnoje. Joms išsiplėtus, sienelė dirginama ir atsiranda noras tuštintis. Išangės sfinkterių yra du. Vidinį sudaro lygieji raumenys, todėl jo valia nekontroliuojame, o išorinį – dryžuotieji, todėl jį galime valdyti sąmoningai.
Burna
kelios dešimtys sekundžių
kramtymas, seilių amilazė
Stemplė
kelios sekundės
peristaltika
Skrandis
maždaug 2-4 val.
druskos rūgštis, pepsinas, maišymas
Plonoji žarna (dvylikapirštė, tuščioji, klubinė)
maždaug 3-5 val.
virškinimo pabaiga ir įsiurbimas
Storoji žarna
nuo kelių valandų iki paros ir ilgiau
Tiesioji žarna ir išangė
sugeriamas vanduo, Kaupiamos ir pašalinamos išmatos.
Pasitikrinti žinias (ir taip geriau suprasti spragas) galite spręsdami ankstesnių metų biologijos VBE užduotis, kurias rasite Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) svetainėje.
Apibendrinti naudojant DI:









