2010 m. gegužės 18 d., Prancūzijos kultūros ministras Fredericas Mitterrand'as pristatė Ciné-Lycée koncepciją: programą, skirtą supažindinti Prancūzijos moksleivius su nacionaliniu kino pramonės paveldu. Programą sudarė 220 filmų, tarp kurių buvo ne tik prancūziškų kūrinių. Juos buvo galima žiūrėti šalies mokyklose.
Tiesa, filmų peržiūras papildė jų pristatymai, santraukosir įdomūs faktai. Vis dėlto ši iniciatyva parodo dėmesį revoliucingai Prancūzijos kino industrijai ir parodo, kad prancūzai labiau nei bet kuri kitos blokbasterius kurianti filmų industrija, nuo Holivudo iki Kinijos, be galo myli didįjį ekraną. Ar prancūzai tikrai apsėsti kino istorija ir filmų kūrimu? Panagrinėkime prancūzų kultūrą ir prancūzų filmų istoriją, kad suprastume atsakymą į šį klausimą.
Na, šiuo atveju jie teisūs!
Apskritai prancūzai yra išdidi tauta: didžiuojasi savo kultūra ir paveldu; savo ilga istorija, apimančia epochą apibrėžusius politinius, akademinius, meninius ir literatūrinius judėjimus. Žinoma, sąrašas tęsiasi: Prancūzijos virtuvė neturi sau lygių, muzikos scena gyva ir klestinti, jų švietimo sistema – viso pasaulio pavydo objektas, ir kas gi nenorėtų 35 valandų darbo savaitės?
Kitaip tariant, prancūzai daug ką daro gerai.
Tačiau būtent jų požiūris į savo kultūrą, net ir siekiant priimti įstatymus, ginančius nuo užsienio kalbų invazijos, daro juos tokius vertus pagarbos. Tai, ir faktas, kad jie yra pasiryžę ją tęsti, naudodami tokias iniciatyvas kaip Ciné-Lycée, platinti tai, ką jie vadina septintuoju menu, lygiaverčiu šokiui, architektūrai, muzikai, tapybai, skulptūrai ir poezijai. Kitur išsivysčiusiame pasaulyje – kaip pavyzdžiui JAV, žmonės, atrodo, taip aistringai nesutelkia dėmesio į savo meninį paveldą, ar ne?
Jų orumas yra pagrįstas
Žvelgiant į kino kūrimo istoriją iš pasaulinės perspektyvos, daugelis manytų, kad Holivudas – arba bent jau Amerika, buvo kino kūrimo pradininkai.
Pirmasis Amerikos filmas iš tiesų buvo sukurtas Naujajame Džersyje, kitoje šalies pusėje!
Ankstyvojo kino raidoje svarbų vaidmenį atliko tiek Thomaso Edisono kinetoskopas, tiek brolių Lumière’ų kinematografas. Pastarasis leido ne tik įrašyti judančius vaizdus į juostą, bet ir projektuoti juos ekrane platesnei auditorijai.
Brolių Lumière’ų darbai tapo svarbia kino istorijos dalimi, tačiau Prancūzijos indėlis tuo neapsiribojo. Šalies kino kūrėjai prisidėjo prie kino technologijų, pasakojimo būdų ir kūrybinių principų raidos, padėdami kinui įsitvirtinti kaip savarankiškai meno formai.
Kino kūrimo etosas
Technologinių pažangos dalijimasis – arba imitavimas – reiškė, kad bet kuri šalis, turinti tam priemonių, galėjo kurti plataus masto didžiojo ekrano epus.
Pirmasis Kinijos kinematografinis bandymas, Dingjunshan mūšis, buvo sukurtas 1905 metais.
Tačiau Prancūzija buvo pirmoji šalis, sukūrusi ir apibrėžusi įvairius filmų žanrus, įskaitant dokumentinį, meilės ir komedijos žanrus. Kiti pasiekimai, kuriuos atnešė prancūzų kino industrija, buvo:
- Filmo teorija, konkrečiai – autoriaus teorija
- Truffaut buvo šios populiarios kino teorijos šalininkas
- Nuoseklus pasakojimas, kurį propagavo Alice Guy
- Įvairios filmų montažo technikos, tarp jų – kryžminis montažas
- Cinema verité – realizmo forma, siejama su vėlesne prancūzų naująja banga
- Kino festivaliai – Kanai pirmąjį kino festivalį surengė 1946 metais
Kino kritika pradėjo formuotis kartu su pačiu kinu. Vienas ankstyvųjų kino leidinių buvo britų The Optical Lantern and Cinematograph Journal, kuriame buvo publikuojamos filmų apžvalgos ir kita su kinu susijusi informacija.
Prancūzijoje taip pat formavosi savita kino kritikos tradicija. Vienas svarbių leidinių buvo La Revue du cinéma, kuriame savo tekstus publikavo tokios kino pasaulio asmenybės kaip Robertas Bressonas, Jeanas Cocteau ir Alexandre’as Astruc.
Vėliau svarbią vietą Prancūzijos kino kultūroje užėmė žurnalas Cahiers du cinéma. Jis tapo glaudžiai susijęs su prancūzų naujosios bangos idėjomis, o prie leidinio prisidėjo ne vienas režisierius ir kino kritikas, vėliau tapęs svarbia šio judėjimo figūra. Apie svarbiausius naujosios bangos kūrėjus – jau netrukus.
Viena svarbiausių Prancūzijos kino tradicijos idėjų – požiūris į kiną kaip meno formą, leidžiančią režisieriui išreikšti individualią kūrybinę viziją.
Kaip ir kitose meno srityse, Prancūzijos kino kūrėjai ieškojo savito stiliaus ir skirtingų būdų pasakoti istorijas. Šis kūrybinis požiūris atsispindėjo daugelio žymių prancūzų režisierių darbuose.
Režisieriai ir jų vizijos vaisiai
Jeanas Vigo – vienas iš išskirtinių XX a. pradžios prancūzų kino režisierių, geriausiai žinomas dėl filmo L’Atalante (1934). Jame pasakojama apie jaunavedžių porą, kurios santykiai išbandomi kelionės metu, o pati istorija perteikiama poetišku ir sapnišku stiliumi.
Vigo kūrybinis kelias buvo labai trumpas – režisierius mirė būdamas vos 29 metų. Nepaisant nedidelės filmografijos, jo kūryba padarė reikšmingą įtaką vėlesnėms kino kūrėjų kartoms.
Jeanas Renoiras, garsaus prancūzų tapytojo Auguste’o Renoiro sūnus, tapo vienu svarbiausių XX a. Prancūzijos kino režisierių. Vienas žinomiausių jo darbų – La Règle du jeu (1939), kuriame pasitelkiama socialinė kritika ir tuo metu novatoriški kino kūrimo sprendimai.
Filme ypač išsiskiria gilus fokusavimas, leidžiantis vienu metu aiškiai matyti skirtinguose kadro planuose vykstantį veiksmą. Kartu su ilgais kadrais ir kruopščiai sukomponuotomis scenomis ši technika padėjo Renoirui sukurti dinamišką ir daugiasluoksnį vaizdą.
Antrasis pasaulinis karas stipriai paveikė kino kūrimą visoje Europoje, tačiau pokario metais Prancūzijos kino kultūra vėl ėmė sparčiai vystytis. Ypač svarbų vaidmenį šiuo laikotarpiu atliko kino kritikai ir leidinys Cahiers du cinéma.
Cahiers du cinéma puslapiuose André Bazinas ir kiti kino kritikai bei teoretikai analizavo kino estetiką, režisieriaus vaidmenį ir kino kaip meno formos galimybes. Leidinys tapo svarbia erdve idėjoms, kurios vėliau buvo glaudžiai siejamos su prancūzų naująja banga.
Vienas iš Cahiers du cinéma autorių buvo François Truffaut, vėliau tapęs vienu svarbiausių naujosios bangos režisierių. Jo debiutinis pilnametražis filmas Les Quatre Cents Coups (1959) pasakoja apie paauglį Antoine’ą Doinelį, susiduriantį su sunkumais šeimoje ir mokykloje. Filme pagrindinį vaidmenį atliko Jean-Pierre’as Léaud, o kartu vaidino Claire Maurier ir Albert’as Rémy.
Jean-Lucas Godard’as taip pat tapo viena svarbiausių prancūzų naujosios bangos figūrų. Kaip ir kiti šio judėjimo kūrėjai, jis kritikavo vadinamąją Tradition de qualité („kokybės tradiciją“), siejamą su tradiciškesniu to meto Prancūzijos kinu.
Vienas žinomiausių Godard’o filmų – À bout de souffle (1960), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Jean-Paulis Belmondo ir Jean Seberg. Belmondo vėliau tapo vienu žymiausių prancūzų kino aktorių. Filme pasakojama apie smulkų nusikaltėlį Michelį, kuris, nužudęs policininką, slapstosi Paryžiuje ir bando įtikinti savo amerikietę draugę Patricią pabėgti kartu.
Godard’o filmuose dažnai kvestionuojamos tradicinės kino pasakojimo taisyklės ir žanrų konvencijos. Vietoje įprastų romantinių siužetų ar aiškios gėrio ir blogio priešpriešos režisierius eksperimentavo su pasakojimo struktūra, montažu ir veikėjų vaizdavimu.
Kitas svarbus šio laikotarpio režisierius – Alainas Resnais. Vienas žinomiausių jo filmų Hiroshima mon amour (1959) išsiskiria nelinijiniu pasakojimu, kuriame dabarties įvykiai persipina su veikėjų prisiminimais.
Iš pradžių Resnais buvo pakviestas kurti dokumentinį filmą apie Hirošimos atominį bombardavimą. Tačiau režisierius jau buvo sukūręs dokumentinį filmą apie Holokaustą Nuit et Brouillard (1956), todėl kartu su scenarijaus autore Marguerite Duras projektą pavertė vaidybiniu filmu apie atmintį, traumą ir asmeninius santykius.
Hiroshima mon amour centre – trumpas prancūzų aktorės ir japonų architekto romanas Hirošimoje. Per jų pokalbius filmas nagrinėja asmeninės ir kolektyvinės atminties, karo bei netekties temas.
Kodėl kinas toks svarbus Prancūzijos kultūrai?
Prancūzijos indėlis į kino istoriją padeda suprasti, kodėl kinas šalyje užima tokią svarbią vietą. Nuo ankstyvųjų brolių Lumière’ų darbų iki prancūzų naujosios bangos, šalies kino kūrėjai prisidėjo prie kino technologijų, pasakojimo būdų ir kūrybinių principų raidos.
Prancūzijoje kinas vertinamas ne tik kaip pramoga, bet ir kaip meno bei kultūros forma. Ypač svarbi autorinio kino tradicija, kurioje daug dėmesio skiriama režisieriaus kūrybinei vizijai, pasakojimui ir aktorių vaidybai.
Tad ar galima sakyti, kad prancūzai yra apsėsti kino? Veikiau tai rodo ilgalaikį šalies dėmesį kino kultūrai, jos paveldui ir plėtrai. Kinas Prancūzijoje išlieka svarbia kultūros dalimi, o jo istorija ir šiandien daro įtaką kino kūrėjams visame pasaulyje. Norintiems geriau pažinti šią kino tradiciją, verta atrasti geriausius prancūzų filmus, kuriuos verta pamatyti.
Apibendrinti naudojant DI:
Ar jums patiko straipsnis? Įvertinkite jį!
Loading...
