Mūsų manymu, prancūzų kino produkcija ir jos indėlis į kino istoriją pastaraisiais metais buvo šiek tiek nustumti į šešėlį Holivudo blokbasterių, Japonijos anime pramonės ir Honkongo kino produkcijos. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad pirmosios kino kameros išradėjai buvo iš Prancūzijos? Tikrai taip ir buvo! Du broliai iš Bezansono miesto, esančio rytų Prancūzijoje, 1895 metais užpatentavo savo kinematografą – prietaisą, leidžiantį ne tik įrašyti vaizdus judančioje juostoje, bet ir projektuoti šiuos vaizdus ant ekrano. Daugiau apie juos papasakosime vėliau šiame straipsnyje.
Žinoma, faktas, kad prancūzų filmai nėra taip plačiai žiūrimi, gali būti susijęs su tuo, kad jie eksportuoja tik dalelę savo metinės produkcijos, palyginti su didžiausiais kino gigantais. Kita priežastis gali būti kalba – prancūziškai kalba mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, angliškai. Ir kadangi prancūzų filmai nėra taip plačiai prieinami, visai gali būti, kad jūs dar nesate matę to geriausio, ką gali pasiūlyti prancūzų kino pramonė.
Galbūt net nežinote apie ilgą Prancūzijos indėlio į judančių paveikslų meną sąrašą. Leiskite jums atskleisti keletą faktų apie prancūzų kino kūrimą ir jo vietą kino istorijoje. Jei esate prancūzų kino gerbėjas, prancūzų kalbos pamokos gali padėti jums mėgautis mėgstamiausiais filmais originalo kalba.
Ankstyviausios kino istorijos pastangos
Filmas, kurį šiandien žiūrime kine arba namuose per televizorių, susideda maždaug iš 24 kadrų per sekundę. Ankstyviausios kameros turėjo ilgesnę nei dešimties minučių ekspozicijos trukmę, todėl fotografuoti judančius objektus buvo neįmanoma.
Tačiau XIX amžiuje pokyčiai vyko sparčiai; 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pristatytas naujas negatyvo tipas, leidęs nufotografuoti vaizdą per sekundės dalį. Eadweardas Muybridge'as, JAV dirbęs britų fotografas, tam tikra prasme padėjo pamatus judančiam paveikslui. 1872 metais jam buvo pavesta sukurti vaizdą, kuris išspręstų ilgai diskutuotą klausimą – ar būna toks momentas arklio šuolyje, kai visi keturi kanopos pakyla nuo žemės vienu metu.
1878 metais Muybridge'ui pagaliau pavyko nufotografuoti judantį arklį naudojant šlapios plokštelės metodą ir įrodyti, kad šuoliuojant būna akimirka, kai visos keturios arklios kanopos vienu metu pakyla nuo žemės.
Jis naudojo 24 kameras, išdėstytas 27 colių atstumu viena nuo kitos, lygiagrečiai arklio bėgimo takui, o užraktus valdė lynais, kuriuos suveikė pačios arklio kojos. Ši serija, atskleidusi tai, ko iki tol niekada nebuvo matyta plika akimi, dažnai vadinama ankstyvuoju nebyliu filmu. Šie vaizdai sukėlė sąmyšį Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Po septyniolikos metų, 1895-aisiais, iš dalies būtent Muybridge'o dėka, broliai Auguste'as ir Louis Lumière'ai užpatentavo savo kinematografą – prietaisą, leidžiantį ne tik įrašyti vaizdus judančioje juostoje, bet ir projektuoti šiuos vaizdus ant ekrano. Šis išradimas leido pirmą kartą publikai ekrane parodyti judančius paveikslus. Lumière'ų broliai keleriais metais atsiliko nuo Thomaso Edisono kinetoskopo, kuriame buvo naudojama tokia pati perforuota juosta, kurią užpatentavo prancūzų išradėjas Louis Le Prince'as. Edisono prietaisas buvo pramintas „peepshow“, nes norint pamatyti filmą reikėjo žiūrėti pro mažą skylutę.
Edisonas, kurio išradimas leido vienu metu žiūrėti filmo juostą tik vienam žmogui, ilgainiui negalėjo konkuruoti su Lumière'ų broliais, kurių išradimas leido visai publikai kartu mėgautis jų sukurta vaizdų puota.
Ironiška, bet patys išradėjai nematė filme jokios pramonės ateities. Gavę pagyrimus iš Paryžiaus pramonės draugijos ir net šiek tiek užsidirbę iš savo prietaiso, jie teigė, kad tai tėra laikinas pomėgis.
Kinas yra išradimas be ateities
Louis Lumière
Ech, jeigu jis tik žinotų! Galbūt Lumière'ų brolių požiūrį į savo pačių išradimą lėmė tai, kad jie kamerą naudojo tik kasdieniams dalykams dokumentuoti. Pats pirmasis jų sukurtas filmas vadinosi „Darbininkai, išeinantys iš Lumière'ų fabriko Lione“. Ir, kaip ir skamba pavadinimas, filme rodomi vaizdai, kaip darbininkai baigę darbo dieną išeina iš savo tėvo fabriko.
Būtent Georges'as Méliès pirmasis suprato, kad filmas yra meninė raiškos forma. Buvęs scenos iliuzionistas, jis žinojo visus triukus, kaip pagražinti sceną ir kurti iliuzijas. Jis panaudojo savo talentą ir atidarė kino studiją Paryžiuje. Vėliau jis sukūrė nepaprastai išradingus fantastinius filmus, tarp jų - vieną pirmųjų mokslinės fantastikos filmų Kelionė į Mėnulį (le Voyage Dans la Lune), pasirodžiusį 1902 metais.
Būtent šiuo dešimtmečiu Méliès'o studija sukūrė daugiau nei 500 filmų, o kai kurie iš jų buvo net ir spalvoti.
Tais ankstyvaisiais laikais filmai teikė tik kontrastus juodai baltai, jokių spalvų nebuvo. Todėl kiekvieną kadrą reikėjo nuspalvinti ranka, kad spalva būtų matoma filme. Jei pažiūrėsite į kai kuriuos iš šių ankstyviausių spalvotų filmų, pamatysite, kad menininkai kartais praleisdavo vieną kadrą, ir atrodo, lyg spalva mirksėtų.
Kaip galite įsivaizduoti, tokios pramogos kūrimui reikėjo didelių pastangų. Galima net pagalvoti, jei tiek daug laiko buvo praleidžiama studijoje, kaip apskritai šie filmai išvysdavo dienos šviesą? Jei jums įdomu, kaip atrodė šie ankstyviausi prancūzų filmai, daugelį jų šiandien galima lengvai rasti internete. Muybridge'o nuotraukos pasiekiamos tiek kaip nejudami vaizdai, tiek kaip sumontuoti vaizdo įrašai „YouTube“.
Taip pat galite pamatyti visus ankstyvuosius Lumière'ų brolių filmus, Georges'o Méliès filmus – tiek spalvotus, tiek juodai baltus.
Ankstyvieji filmų platintojai
Galbūt atpažįstate pavadinimus Pathé ir Gaumont – pačius pirmuosius filmų platintojus, kurių kompanijos egzistuoja iki šiol. Studijos vadovas Léon Gaumont'as pasikvietė dirbti Alice Guy – vizionierę kino kūrimo pasaulyje, neįprastai talentingą šioje srityje. Alice Guy laikoma pirmąja pasaulio moterimi filmų režisiere ir filmų pasakojimo koncepcijos išradėja.
Pathé studija, nenorėdama atsilikti, pelnė nuopelnus atradusi pirmąją pasaulio tarptautinę kino žvaigždę – Maxą Linderį. Pagal tragišką modelį, kuris nuo tada persekiojo pramonę, jis dar jaunas nusižudė, išgėręs barbitūratų, susileidęs morfijaus ir persirėžęs riešus. Kitas dažnai kartojamas garsių kino žvaigždžių modelis, kurį jis pradėjo: gimimo metu gauto sudėtingesnio vardo keitimas į lengviau įsimenamą scenos vardą.
Galutinai nustatę, kad Prancūzija yra ta vieta, kur gimė kinas, koks jį žinome šiandien, dabar pažvelkime į kiekvienos prancūzų kinematografijos epochos ryškiausius atstovus.
Prancūzų filmų epochos
Prancūzų kino nebylieji metai
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzija pirmavo kino pramonėje, o Amerika gerokai atsiliko. Tačiau filmo juostos trūkumas, kartu su karu, privertė prancūzus sumažinti kino filmų gamybos apimtis. Kai buvo paskelbta taika, Amerikos bilietų kasos pajamos jau buvo pralenkusios prancūziškas.
Kita prancūzų kino produkcijos banga padėjo pamatus tam, kas dabar vadinama autorine teorija: vienas asmuo turi visišką kūrybinės krypties kontrolę. Abel'is Gance'as režisavo autorinį epą „Napoleonas“ – šešių valandų trukmės meistriško darbo kūrinį, laikomą didžiausiu kada nors sukurtu nebyliu filmu.
Kiti to laikotarpio vizionieriški vardai:
- Marcel L'Herbier
- Jean Epstein
- Germaine Dulac
- René Clair
- Jacques Feyder
- Louis Delluc
- Raymond Bernard
Istorinės dramos ir literatūros adaptacijos tuo metu buvo populiariausi žanrai, kaip atsispindi Fescourt'o filme Vargdieniai. Tačiau ne visi tuo laikotarpiu sukurti puikūs prancūzų filmai buvo režisuoti prancūzų.
Žana d'Ark aistra (1928) – vienas kultūriškai svarbiausių Prancūzijos filmų – buvo sukurtas danų kino kūrėjo Theodoro Dreyerio.
Iš tiesų, prancūzų kinui augant tarptautiniu mastu, daug aktorių, prodiuserių ir montuotojų iš kitų šalių atvyko į Prancūziją siekdami pradėti karjerą šioje srityje. Pavyzdžiui, pagrindinę moterišką vaidmenį aukščiau minėtame filme suvaidino italė Maria Falconetti.
1930-ieji metai
Šis dešimtmetis atnešė garso erą. Kai kuriems iki tol sėkmingiems filmų kūrėjams buvo sunku prisitaikyti prie naujos technologijos. Kiti, pavyzdžiui, Jeanas Renoiras, priėmė šį iššūkį ir su juo puikiai susidorojo. Už filmavimo aikštelės ribų gyvenimas buvo sunkus, todėl žmonės mėgavosi trumpa atokvėpio valanda, kurią galėjo suteikti sėdėjimas tamsiame kino teatre. Jiems patiko tokie filmai kaip:
- La femme du boulanger (1932)
- L'Atalante (1934)
- La Belle Equipe (1936)
- La Bête Humaine (1938)
- Pepe le Moko (1937)
Šios eros ryškiausias kūrinys neabejotinai yra „La Règle du Jeu“ – „Žaidimo taisyklės“, Renoiro satyra apie prancūzų klasių sistemą.
Būtent šiuo dešimtmečiu nepakartojama Danielle Darrieux pirmą kartą pasirodė ekrane. Nuo tada ji suvaidino daugiau nei 110 filmų per karjerą, trukusią 80 metų.
Siekdamos veiksmingiau konkuruoti su Holivudo produkcija, vokiečių ir prancūzų kino kūrėjos sujungė jėgas, nors jų atitinkamų šalių politika anaiptol nebuvo tokia bendradarbiaujanti.
Tamsusis dešimtmetis
Antrasis pasaulinis karas uždengė šešėliu visas pramogų formas Europoje ir visame pasaulyje. Tačiau net po nacių okupacijos žmonės reikalavo pramogų, todėl buvo sukurta keletas filmų; tarp jų Kalėdų senelio nužudymas ir Velnio ranka.
Ar šie pavadinimai buvo meniškas būdas parodyti nosį engėjams? Net ir po Prancūzijos išvadavimo, griežtas racionavimas – įskaitant elektrą – suardė bet kokias prancūzų kino kūrimo pastangas. Vis dėlto atsirado ir brangenybių... Ar kada nors matėte „Gražuolę ir pabaisą“? Kurią versiją? Jeano Cocteau 1946 metų šedevras šiandien laikomas vienu įtakingiausių visų laikų prancūzų filmų.
1946 metais įvyko pirmasis kino festivalis kanuose, skirtas švęsti praeitis laimėjimus kinematografijoje ir skatinti ateities pastangas kine.
Tačiau ne viskas tuo metu buvo magija ir džiaugsmas. Kaip pažadą atsilyginti amerikiečiams už išvadavimą, Prancūzija sutiko rodyti kur kas daugiau amerikietiškų filmų nei prancūziškų, o tai keleriems metams pristabdė prancūzų kino plėtrą.
Užplūsti importuotų filmų gausos, prancūzų kino žiūrovai netrukus nebeteikė reikšmės tam, kad dauguma to, ką jie žiūrėjo, mažai ką bendro turėjo su prancūzų kultūra ar istorija. Siekdama sustabdyti šią bangą, Prancūzijos vyriausybė įvedė mokestį už kiekvieną kino teatro bilietą, dėl ko kino pramonė Prancūzijoje tapo intensyviai subsidijuojama valstybės – ši praktika gyvuoja iki šiol.
Tarpinis laikotarpis
Režisieriai Jacques'as Tati, Robert'as Bresson'as, Jeanas-Pierre'as Melville'is ir Jacques'as Becker'is visi pritarė François Truffaut idėjai apie kino autorystę, būtent, kad galutinis kūrinys turėtų atspindėti paties režisieriaus pažiūras.Štai kodėl 1950-ųjų prancūzų filmai atrodo aiškiai priklausantys skirtingoms kategorijoms: drama, gangsterinis filmas, trileris, komedija...
Prancūzų naujoji banga
Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos prancūzų kinas rado savo tikrąjį balsą, išsilaisvinęs iš amerikietiškų kino kompanijų pančių. Tuo metu prancūzų kino kūrėjai atmetė griežtumą ir istorinius epizodus, pasirinkdami poetinį realizmą, taip patvirtindami Truffaut teiginį, kad filmo turinys iš tiesų priklauso tik režisieriaus idealų sričiai. To laikotarpio perlai apima:
- 400 smūgių
- Uždusęs
- Hirosima, mano meile
- Le Mépris
- Pierrot le Fou
Prancūzų naujoji banga taip pat išgarsino daugybę talentingų aktorių! To laikotarpio ekrane spindėjo tokie:
- Alain Delon
- Brigitte Bardot
- Jean-Paul Belmondo
- Catherine Deneuve
- Claude Jade
- Stephanie Audran
Šie ir dar daugiau talentų užpildė prancūzų kino kraštovaizdį jam vystantis iki modernaus amžiaus.
Kur Lietuvoje galima žiūrėti prancūzų filmus?
Šiandien prancūzų filmai lengvai pasiekiami įvairiose internetinėse platformose. Populiarių ir mažiau žinomų prancūzų filmų galima rasti tokiose transliacijos platformose kaip Netflix, o jų pasiūla nuolat keičiasi.
Jei norite visavertės kino patirties, verta pasidomėti ir Lietuvos kino teatrų repertuarais. Nepriklausomi bei autorinį kiną rodantys kino teatrai neretai į savo programas įtraukia prancūzų kūrėjų filmus, o jų galima išvysti ir įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose kino festivaliuose.
Tad kitą kartą planuodami kino vakarą išbandykite ką nors naujo ir pasirinkite prancūzišką filmą!
Apibendrinti naudojant DI:
Ar jums patiko straipsnis? Įvertinkite jį!
Loading...
