Ar kada, klausydami klasikinės muzikos, susimąstėte, jog kai kurie šie kūriniai sukurti prieš kelis šimtus metų? Stulbina tai, kad galime prisiliesti prie laikmečio, kurio kasdienybę šiuolaikiniam žmogui jau sunku ne tik suprasti, bet ir įsivaizduoti. Ne mažiau įstabu ir tai, kad toks senas žanras ne tik išliko, bet ir neprarado savo gyvasties bei aktualumo.
Klasikinė muzika per šimtmečius neprarado savo meistriškumo vertės. Net ir šiandien, studijuojant muzikos teoriją, mokomės iš tų pačių klasikų. Juk būtent ankstyvieji kompozitoriai padėjo pamatus, ant kurių stovi visa vėlesnė muzikos istorija.
Hildegarda von Bingen (1098-1179)
Vienas ankstyviausių žinomų klasikinės muzikos pavyzdžių yra vokiečių abatės Hildegardos Bingen dainuojamoji poezija. Daugumos to meto ir ankstesnių muzikos kūrinių autorių vardai laikui bėgant išnyko, tad tai, jog šiandien žinome šios kūrėjos tapatybę, yra išskirtinis dalykas. Be to, turint omenyje sudėtingą ir neretai nedėkingą moterų likimą tais laikais, vien tai, kad ji, būdama moteris, sugebėjo įsitvirtinti istoriniame meno kontekste ir palikti tokį kūrybinį palikimą, yra savaime įspūdingas pasiekimas.
Hildegarda Bingenietė buvo itin išsilavinusi ir įvairiomis sritimis besidominti asmenybė. Ji kūrė poemas, muziką bei tekstus apie krikščionybę ir teologiją, mediciną ir mokslą.
Kai kurie istorikai mano, jog Hildegarda galėjo sirgti migrena, sukeliančia „vizijas“ ir staigius dvasinius nušvitimus. Šiomis mistinėmis patirtimis ji dalindavosi su savo bendražygiais bažnyčioje ir paversdavo jas muzikiniais kūriniais.
Susidomėjimas Bingen kūryba atgimė septyniasdešimtaisiais, kai Philip Pickett vadovaujamas ansamblis „New London Consort“ pirmą kartą atliko keturias jos dainas anglų kalba (iki tol jie skambėjo tik lotyniškai). Dar po kelerių metų, 1982-aisiais, Emma Kirkby su ansambliu „Gothic Voices“ išleido albumą „A Feather on the Breath of God“, kuris netikėtai tapo bestseleriu ir paskatino visuomenės susidomėjimą abatės senaisiais kūriniais. Šis albumas buvo parduotas net 260 000 egzempliorių tiražu ir pateko į visų laikų geriausiai parduodamų klasikinės muzikos kompaktinių plokštelių vienuoliktuką.
Argi ne nuostabu, kad prieš 900 metų gyvenusi moteris iki šiol geba prikaustyti šiuolaikinio žmogaus vaizduotę ir žadinti smalsumą, nors jos balso niekada taip ir negirdėjome?
Johanas Sebastianas Bachas (1685-1750)
Bachas gyveno Baroko epochoje (maždaug 1600–1750 m.) – didelių pokyčių ir atradimų amžiuje. Tuo metu Kopernikas įrodė, kad Žemė nėra visatos centras, filosofai Dekartas bei Spinoza iš naujo kėlė klausimus apie tikrovės pažinimą, o menas pamažu pradėjo pasiekti platesnę visuomenę.
Muzikos pasaulyje atsirado opera, koncertas bei sonata, o į instrumentinę muziką pradėta žiūrėti kaip į atskirą meno formą. Iki tol natos instrumentams būdavo užrašomos tik tada, kai šie akomponuodavo dainavimą. Klavesinas, vargonai ir smuikas tapo pagrindiniais soliniais instrumentais, o iš atskirų muzikantų grupių ėmė formuotis tai, ką šiandien žinome kaip orkestrą.
Johanas Sebastianas Bachas buvo vienas svarbiausių šios muzikinės revoliucijos asmenybių. Vienas įspūdingiausių jo žygdarbių yra jo parašyti 48 preliudai ir fugos, apimantys visas 24 tonacijas. Tuo metu tai atrodė neįmanoma, nes klavišiniai instrumentai būdavo derinami taip, kad leisdavo švariai groti tik keliose pagrindinėse tonacijose.
Kaip ir daugelis istorinių epochų, Baroko terminas atsirado vėliau, XIX amžiuje. Iš portugalų kalbos kilęs žodis barroco reiškia netaisyklingos formos perlą. Šis pavadinimas atspindėjo paslėptą kritiką, kurią epochos kompozitoriams, įskaitant ir Bachą, reiškė to meto kritikai. Jų manymu, Bacho bei jo amžininkų muzika buvo pernelyg (kartais net bereikalingai) puošni ir sudėtinga. Visgi šiandien būtent šios savybės yra laikomos Baroko muzikos išskirtinumu.
Jis taip pat kūrė sudėtingus daugiabalsius kūrinius, skirtus dešimtims instrumentų ar dainininkų vienu metu. Šis komponavimo būdas vadinamas polifonija – muzika, kurioje vienu metu skamba ir persipina kelios atskiros melodijos. Bacho polifonijos meistriškumas iki šiol laikomas vienu didžiausių pasiekimų Vakarų muzikos istorijoje, o jo darbai tapo teoriniu pamatu, kurį vėliau studijavo daugybė iškilių kompozitorių.
Volfgangas Amadėjus Mocartas (1756-1791)
Po baroko prasidėjo trumpa, bet įvykių ir pokyčių kupina klasicizmo epocha, trukusi nuo Bacho mirties 1750-aisiais iki maždaug 1800-ųjų. Šiuo laikotarpiu gimė simfonija, atsirado styginių kvartetas, išpopuliarėjo fortepijonas ir nusistovėjo pagrindinės, iki šių dienų naudojamos muzikos formos (simfonija, sonata, styginių kvartetas, koncertas). Visa tai vyko Apšvietos amžiaus fone, filosofams aukštinant protą, o ne prietarus. Menas taip pat dvelkė šiomis idėjomis ir baroko pompastiką pakeitė elegancija, balansas ir aiškios proporcijos.
Šioje terpėje suklestėjo tikru vaiku stebuklu pramintas Volfgangas Amadėjus Mocartas. Būdamas penkerių jis jau grojo klavesinu bei smuiku ir kūrė pirmąsias kompozicijas, šešerių – pasirodė dviejuose imperatoriškuosiuose dvaruose, o aštuonerių Londone jau parašė savo pirmąją simfoniją. Ne veltui tėvas jį vadino „stebuklu, kuriam Dievas leido gimti Zalcburge“.
Per vos 35 gyvenimo metus Mocartas parašė kelis šimtus kūrinių, simfonijų, koncertų, kamerinės muzikos ir operų. Šio klasikinės muzikos genijaus operos „Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ bei „Stebuklingoji fleita“ statomos iki šiol, o jo kūriniai nuolat skamba didžiausiose pasaulio koncertų salėse. Jei norite geriau pažinti intriguojantį šio kompozitoriaus gyvenimą, galite pažiūrėti 1984-ųjų filmą „Amadėjus“ (Amadeus)“.
Liudvigas van Bethovenas (1770-1827)
Bethovenas stovėjo ant dviejų epochų ribos: viena koja jis rėmėsi į klasicizmo eleganciją, kita – į emocingą romantizmą. Įkvėptas Mocarto kūrybos, jis ne tik neįtikėtinai greitai perprato simfoninę muziką, bet ir iš pamatų ją pakeitė. Įnešdamas iki tol nematyto jausmingumo, Bethovenas tapo viena pagrindinių jėgų, davusių pradžią naujai muzikos erai.
Romantizmo epocha (maždaug 1830–1900 m.) pasižymėjo itin emocingais ir ryškiais skambesiais. Sunku patikėti, bet vos prieš šimtmetį Vakarų muzika buvo rami, santūri ir dažniausiai skirta tik Dievo šlovinimui. Tuo tarpu romantizmo kompozitoriai į muziką sudėjo visą savo aistrą. Jų kūriniai pasakoja apie asmenines patirtis ir gilius išgyvenimus, tokius kaip meilė, mirtis, tėvynė ar gamta. Kadangi muzika namuose tuomet dar nebuvo kasdienybė, gyvai išgirsti didingą orkestrą ir tokią jausmingą kūrybą to meto žmonėms būdavo nepaprastas, visą pasaulėžiūrą keičiantis įvykis.
Būdamas maždaug trisdešimties, Bethovenas susidūrė su baisiausia muzikanto tragedija – jis pradėjo prarasti klausą. Nors ši žinia jį giliai sukrėtė, kompozitorius nenustojo kurti. Savo kūrybos viršūne laikomą devintąją simfoniją su galingu finalu pagal F. Šilerio „Džiaugsmo odę“ jis sukūrė jau būdamas visiškai kurčias.
Camille Saint-Saëns (1835-1921)
Saint-Saëns kūrė romantizmo epochoje, tad jo kūrybai taip pat būdingos gausios ir ryškiai išreikštos emocijos. Tačiau jis išsiskyrė kaip neprilygstamas virtuozas. Jo kompozicijos reikalavo išskirtinio techninio meistriškumo ir buvo sukurtos demonstruoti aukščiausią atlikėjo talentą.
Saint-Saëns buvo vunderkindas, kurio talentas stebino nuo mažens. Pirmuosius kūrinius jis parašė sulaukęs vos trejų su puse metų, šešerių jau skambino garsiuosiuose Paryžiaus salonuose, o dešimties – pirmajame viešame koncerte su orkestru iš atminties atliko Mocarto ir Bethoveno koncertus. Sulaukęs 22-ejų, jis tapo Paryžiaus Madlenos bažnyčios vargonininku, kas tuo metu buvo prestižiškiausia tokia pozicija visoje Prancūzijoje.
Vienu kūriniu apibūdinti šį muzikos titaną būtų neįmanoma, tačiau visame pasaulyje jis geriausiai žinomas dėl savo simfoninės poemos „Danse Macabre“ („Mirties šokis“).
Ši legenda pasakoja, kad helovino naktį, laikrodžiui išmušus vidurnaktį, kapinėse pasirodo pati Mirtis. Grieždama smuiku ji prikelia numirėlius šokiui, kuris tęsiasi iki pat aušros, kol užgiedojus gaidžiui visi sugrįžta į kapus. Saint-Saënsas šį pasakojimą orkestre pavaizdavo itin vaizdžiai. Arfa išmuša dvylika vidurnakčio dūžių, o ksilofono garsai imituoja šokančių griaučių kaulų barškėjimą. Įdomu tai, kad solinio smuiko styga yra specialiai perderinta, kad išgautų tritoną – itin disonuojantį intervalą, kurio viduramžių kompozitoriai vengė dėl aštraus, sunkiai dainuojamo skambesio. Vėliau jis pelnė „velnio intervalo“ (lot. diabolus in musica) pravardę, o praėjus šimtmečiui po „Danse Macabre“ premjeros tapo vienu mėgstamiausių įrankių, kuriuo tamsų, grėsmingą skambesį kūrė roko muzikos legendos.
Nors 1875 metų premjeroje paryžiečiai kūrinį atmetė kaip pernelyg tamsų, šiandien tai yra pats žinomiausias kompozitoriaus darbas.
Kartu Saint-Saëns buvo itin išsilavinęs žmogus. Laisvalaikiu jis gilinosi į archeologiją, astronomiją, literatūrą, menus bei užsienio kalbas. Jis taip pat užsiėmė pedagogine veikla ir įkūrė Nacionalinę muzikos draugiją (Société Nationale de Musique), kovojusią už prancūzų kompozitorių teisę būti išgirstiems.
Claude Debussy (1862-1918)
XIX amžiui artėjant prie pabaigos, impresionizmo epocha (maždaug 1890-1930 m.) pasuko visiškai kita kryptimi. Naujoji srovė atsisakė aiškių siužetų ir dramatiškų kulminacijų. Kaip to meto dailininkai drobėse nebepiešė griežtai apibrėžtų linijų, taip ir Claude Debussy kūrė abstrakčias melodijas. Savo darbus jis vadino muzikiniais eskizais, taip norėdamas pabrėžti, kad juose, lyg paveiksluose, telpa kur kas daugiau nei viena scena su viena prasme.
Pats kompozitorius savo muzikos nemėgo vadinti impresionizmu ir šį terminą griežtai atmetė. 1908 m. laiške jis netgi piktinosi, kad „idiotai tai vadina impresionizmu, o šis žodis vartojamas visiškai netinkamai“.
Netgi savo šedevrą, orkestrinį kūrinį „Jūra“ (La Mer), jis pavadino tiesiog „trimis simfoniniais eskizais“, taip sąmoningai vengdamas tradicinės simfonijos ar simfoninės poemos etikečių. Debussy norėjo, kad kiekvienas klausytojas jo muzikoje rastų kažką savo.
Garsiausias jo kūrinys „Mėnesiena“ (pranc. Clair de Lune) gimė apie 1890 metus, tačiau stalčiuje pragulėjo net penkiolika metų ir buvo išleistas tik 1905-aisiais. Tada kompozitorius pakeitė pirminį pavadinimą „Sentimentalių pasivaikščiojimų“ (pranc. Promenade sentimentale) į mums šiandien žinomą „Mėnesieną“. Abu šie pavadinimai buvo pasiskolinti iš prancūzų poeto Paul Verlaine eilėraščių.
Amy Beach (1867-1944)
Iš Naujojo Hampšyro kilusi Amy Beach nusipelno kur kas didesnio pripažinimo, nei dažniausiai sulaukia. 1896 metais Bostono simfoninis orkestras atliko jos „Gėlų simfoniją“ ir taip ši kūrėja tapo pirmąja amerikiete moterimi, sukūrusia ir oficialiai išleidusia simfoniją.
Būdama vos vienerių, Amy jau mokėjo padainuoti keturiasdešimt skirtingų dainų, o dvejų gebėjo ekspromtu priderinti antrąjį balsą prie bet kokios girdimos melodijos. Septynerių metų mergaitė jau skambino Bethoveno kūrinius, o šešiolikos sulaukė pasisekimo debiutavusi Bostono muzikos salėje. Jei Amy būtų gimusi vyru, ji tikriausiai dar ankstyvoje jaunystėje būtų išsiųsta studijuoti į Europą. Kūrybinė laisvė, kurią šiandien turi moterys atlikėjos, Amy laikais buvo neįsivaizduojama. Sunku ir įsivaizduoti, ką XIX amžiaus Bostono visuomenė būtų pasakiusi apie tokią drąsią ir provokuojančią saviraišką, kokia šiandien garsėja pop muzikos žvaigždės, tokios kaip Miley Cyrus ar Lady Gaga.
Deja, to meto visuomenėje jai prieinamos buvo tik vietinių mokytojų pamokos. Visgi tai nesutrukdė ugdyti unikalaus talento. Kompozitorė sudėtingus kūrinius gebėjo kurti tiesiog savo galvoje, visiškai nenaudodama instrumento.
Kai būdama aštuoniolikos Amy ištekėjo už 25 metais vyresnio Bostono chirurgo, sutuoktinis griežtai apribojo jos muzikinę veiklą iki dviejų koncertų per metus. To meto visuomenėje buvo manoma, kad taip dera elgtis aukštesniosios vidurinės klasės žmonai. Tik po vyro mirties 1910 metais kompozitorė pagaliau išvyko į Europą, kur pratęsė muzikos studijas. 1914-aisiais sugrįžusi į Ameriką, ji mokė skambinti fortepijonu ir aktyviai skatino kitas moteris kurti bei atlikti muziką.
Nors Amy Beach kūryba koncertų salėse šiandien skamba rečiau nei kitų garsių to meto kompozitorių, jos reikšmė muzikos istorijai yra neginčijama. Ji yra itin svarbi figūra, palikusi ne tik turtingą kultūrinį palikimą, bet ir ryžtingai griovisi to meto sociokultūrinius barjerus bei moteriai primestus vaidmenis.
Vaughan Williams (1872-1958)
Šis kompozitorius yra reikšminga modernios klasikinės muzikos figūra. Vaughan Williams buvo nepatenkintas savo laikotarpio muzika, kuri jam atrodė pernelyg veikiama vokiškos tradicijos, tad pasuko kitu keliu. Jis pradėjo rinkti ir tyrinėti regioninį anglų liaudies folklorą bei Tiudorų ir Stiuartų epochų melodijas, kurios tapo jo savo kūrybos pamatu.
Nors kūrybinę brandą jis pasiekė tik įžengęs į ketvirtąją dešimtį, jo darbai įpūtė naujų vėjų į klasikinę muziką – šviesų, anglų tautosakoje tvirtai įžemintą skambesį.
Vienas garsiausių jo šedevrų yra romansas smuikui ir orkestrui „Kylantis vieversys“, sukurtas 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.
Kūrinį įkvėpė 1881 m. George Meredith eilėraštis. Štai eilėraščio ištrauka, kurią kompozitorius užrašė ant pačios pirmosios partitūros puslapio, originalo kalba:
He rises and begins to round,
He drops the silver chain of sound
Of many links without a break,
In chirrup, whistle, slur and shake.
For singing till his heaven fills,
'Tis love of earth that he instils,
And ever winging up and up,
Our valley is his golden cup
And he the wine which overflows
to lift us with him as he goes.
Till lost on his aerial rings
In light, and then the fancy sings.
Šiame kūrinyje solinio smuiko partija imituoja paukščio skrydį virš idiliškų Anglijos laukų, kol orkestras lydi kaip žemė ir vėjas po juo. Lengva, laisva ir tarsi plaukianti kompozicija tapo tobula priešprieša sunkiai vokiškai orkestruotei.
Tiesa, kompozitorius neiliustravo teksto pažodžiui. Kaip vėliau pastebėjo jo žmona, poetė Ursula Vaughan Williams, jis leido pačiai muzikai tapti vieversiu, o ne tik jį aprašyti.
Šiuolaikiniai klasikinės muzikos atlikėjai
Klasikinė muzika tebėra gyva ir vienas puikių to įrodymų yra Wynton Marsalis. Šis neeilinis trimitininkas, kompozitorius ir muzikos edukatorius vienodai virtuoziškai džiazuoja ir interpretuoja klasikinį repertuarą.
1983 metais jis tapo vieninteliu muzikantu, tais pačiais metais pelniusiu „Grammy“ apdovanojimus ir džiazo, ir klasikinės muzikos kategorijose. Maža to, šį neįtikėtiną pasiekimą jis pakartojo ir kitąmet. Tai liudija ne tik unikalų jo talentą, bet ir retą gebėjimą laisvai laviruoti tarp žanrų, kurie dažnam atrodo sunkiai nesuderinami. Tai kartu atspindi ir platesnį JAV muzikos fenomeną – ši scena istoriškai augo iš skirtingų tradicijų sintezės, o iškiliausi šalies dainininkai bei grupės nuolat peržengdavo griežtas stilių ribas.
Štai dar keli šių dienų talentai, šiandien formuojantys klasikinės muzikos kryptį:
- Bruce Liu: Kanados pianistas, 2021 metais iškovojęs pergalę prestižiniame tarptautiniame Fryderyko Chopino pianistų konkurse Varšuvoje. Paryžiuje gimęs, tačiau Monrealyje užaugęs atlikėjas šiandien vertinamas kaip vienas dinamiškiausių savo kartos pianistų.
- Klaus Mäkelä: 1996 m. gimęs suomių dirigentas, šiuo metu jau vadovaujantis Oslo filharmonijos bei Paryžiaus orkestrams. Nuo 2027 metų jis perims Amsterdamo „Concertgebouw“ ir Čikagos simfoninio orkestro meno vadovo pareigas. Tokio jauno amžiaus sulaukusiam dirigentui tai yra didžiulis pasiekimas.
- Leia Zhu: 2006 m. Niukastle gimusi britų ir kinų kilmės smuiko virtuozė. Tarptautinėje scenoje ji debiutavo būdama vos ketverių, o sulaukusi keturiolikos jau koncertavo su Londono simfoniniu orkestru, diriguojant serui Simonui Rattle'ui.
Klasikinė muzika per šimtmečius keitėsi ir perėjo per daugybę skirtingų epochų, pokyčių ir formų. Aprėpti visus šį žanrą formavusius kūrėjus būtų neįmanoma užduotis, tad šie keli vardai yra tik nedidelė dalis tų, kurie savo kūryba prisidėjo prie muzikos istorijos raidos.
Šie kompozitoriai ir jų šedevrai lengvai įveikė laiko patikrinimą ir yra gyvas įrodymas, kad tikrasis menas neturi galiojimo laiko, o įkvėpimo iš jų semiasi tiek operos daininkai, tiek alternatyvaus roko atlikėjai, tiek kantri muzikos žvaigždės.
Apibendrinti naudojant DI:
Ar jums patiko straipsnis? Įvertinkite jį!
Loading...
