Kodėl vieni į artimus santykius pasineria be didesnių rūpesčių, o kitiems prireikia nemažai laiko, kad prisileistų kitą žmogų? Kodėl vienam trumpa partnerio tyla nesukelia jokių emocijų, o kitam sužadina baimę, jog bus paliktas ar palikta?
Manoma, kad šiuos skirtumus gali paaiškinti ankstyvojoje vaikystėje susiformavęs prieraišumo stilius, kuris apibūdina, kaip jaučiamės artimuose santykiuose ir kaip reaguojame į emocinį artumą.
Prieraišumo teorijos pradininkas, psichologas John Bowlby pastebėjo, kad vaiko ryšys su jį auginusiais suaugusiaisiais stipriai formuoja jo emocijas bei elgesį vėlesniame gyvenime, ypač romantiniuose santykiuose. Remdamiesi šia teorija, psichologai išskiria keturis prieraišumo stilius:
- saugų;
- nesaugų vengiantį,
- nesaugų nerimastingą;
- nesaugų dezorganizuotą (baimingą).
Norite sužinoti, kuris stilius gali būti būdingas jums? Kviečiame atlikti trumpą testą:
Quiz
Quiz :
Kas yra prieraišumo stilius
Prieraišumas dažniausiai aptariamas romantinių santykių kontekste, kur prieraišumo stiliai paprasatai pasireiškia stipriausiai. Visgi šis modelis, pagal kurį kuriame artumą, apibūdina artimus santykius ne tik su romantiniais partneriais, bet ir su tėvais, draugais ar net kolegomis.
Prieraišumo teorija remiasi idėja, kad artumas yra prigimtinis kiekvieno iš mūsų poreikis. Jei augdami jautėmės saugūs ir šalia turėjome patikimą suaugusįjį, kuriuo galėjome pasikliauti, užaugę lengviau pasitikime kitais. Tokiu atveju jaučiamės palyginti ramūs būdami kam nors emociškai artimi. Jei emocinės paramos vaikystėje trūko, arba ji buvo nepastovi ar nenuspėjama, suaugę dažniau linkstame emociškai saugotis. Vieni tokiu atveju nuolat stebi, ar partneris neketina jų palikti, o kiti elgiasi priešingai – pasikliauja tik savimi ir vengia artumo.
Keturi prieraišumo tipai
Prieraišumo stiliai atspindi keturis skirtingus būdus, kaip mes kuriame emocinį ryšį, išreiškiame savo poreikius ir reaguojame į artumą bei konfliktą artimuose santykiuose.
Nors priklausomai nuo žmogaus tendencijų paprastai priskiriame tam tikrą būdingą tipą, prieraišumą verčiau suprasti ne kaip griežtai apibrėžtas ir nekintamas kategorijas, o kaip tendencijas, į kurias esame labiau ar mažiau linkę.
Jas galima suprasti įsivaizduojant dvi ašis. Viena atspindi artumo nerimą (kiek nerimaujame dėl to, ar esame pakankamai mylimi, arba ar mūsų nepaliks), o kita - artumo vengimą (kiek mums nepatogu būti emociškai arti kito žmogaus arba nuo jo priklausyti). Kiekvienas žmogus šiose dviejose skalėse gali būti aukščiau arba žemiau, o tai, kuris derinys tuo metu mums labiausiai būdingas, ir nulemia, prie kurio prieraišumo tipo esame arčiausiai.
Kaip parodyta paveikslėlyje:
- Saugusis tipas: žemas nerimas ir žemas vengimas;
- Vengiantysis tipas: žemas nerimas ir aukštas vengimas;
- Nerimastingasis tipas: aukštas nerimas ir žemas vengimas;
- Dezorganizuotas (baimingasis) tipas: aukštas nerimas ir aukštas vengimas.
Nė vienas iš šių tipų nėra nei geras, nei blogas. Jie tiesiog atspindi mūsų tendencijas, kurios formavosi prisitaikant prie ankstyvosios aplinkos. Tai gali padėti geriau suprasti save ir kurti artimus ryšius, kuriuose galėtume jaustis saugūs, išgirsti bei suprasti.
Manoma, kad saugusis prisirišimo stilius formuojasi empatiškoje ir stabilioje aplinkoje, kuri padeda išmokti, jog artumas yra normalus emocinis resursas, o ne grėsmė.
Saugų prieraišumo tipą turintys žmonės santykius paprastai patiria su pasitikėjimu ir jaučiasi saugiai patirdami emocinį artumą. Jie vertina tiek tarpusavio ryšį, tiek autonomiją, yra linkę bendrauti tiesiogiai ir atvirai spręsti nesutarimus. Šie asmenys paprastai jaučiasi verti meilės ir mano, kad kiti žmonės apskritai yra patikimi. Jie geba paprašyti pagalbos, kai jos reikia, ir pasiūlyti paramą kitiems, nebijodami prarasti savo nepriklausomybės.
Vengiantis prieraišumo stilius dažnai formuojasi aplinkoje, kurioje emociniai poreikiai buvo nepastebimi, keldavo nepatogumą arba kur savarankiškumas buvo vertinamas labiau nei artumas.
Suaugę, linkę į vengiantį tipą, yra jie linkę vertinti priklausomybę, pasikliauti tik savimi ir nuvertinti savo poreikius. Jie gali pajusti spaudimą ar nerimą, kai santykiai tampa emociškai intensyvūs. Emocinis artumas jiems gali kelti didelį diskomfortą, skatinantį atsiriboti. Kartais jie atsitraukia būtent tada, kai santykiai tampa artimesni, net iki galo nesuprasdami, kodėl taip elgiasi.
Šis stilius formuojasi, kai globėjų elgesys būna nenuoseklus: kartais jie būna dėmesingi ir rodo šilumą, o kitais kartais – atstumiantys arba nenuspėjami. Nuolatinis neapibrėžtumas ir nežinojimas, kurios iš dviejų reakcijų sulauks šįkart, gali sukelti nerimą. Vaikas glai pasąmoningai išmokti nuolat stebėti menkiausius globėjo nuotaikos ir elgesio pokyčių ženklus, kad galėtų nuspėti, ar sulauks šilumos, ar atstūmimo.
Suaugę nerimastingo tipo žmonės artimus santykius dažnai patiria intensyviai ir kartu su baime. Jie stipriai trokšta artumo, tačiau kartu bijo, kad gali jį bet kada prarasti. Neaiškias situacijas ar nedidelį atstumą jie linkę suvokti kaip atstūmimą. Neretai jiems reikia dažno patvirtinimo, kad yra mylimi ir nebus palikti.
Šis stilius yra mažiausiai suprastas ir yra nerimastingo ir vengiančio tipų kombinacija. Manoma, kad jis formuojasi tada, kai globėjas vaikui yra ir artumo, ir nesaugumo šaltinis. Tai sukuria prieštaringą aplinką, kurioje vaikas trokšta būti arti, bet tas pats žmogus, kuris turėtų suteikti saugumą, kartais verčia jaustis nesaugiai.
Suaugę su baimingu prisišimo stiliumi neretai šokinėja nuo artumo iki atsitraukimo. Vienu metu jie stipriai trokšta artumo, kitu metu užsisklendžia ir emociškai atsitraukia, net jei niekas aplinkui akivaizdžiai nepasikeitė. Jausmai gali būti intensyvūs ir prieštaringi vienu metu, žmogus nori būti arti, bet tuo pačiu metu bijo, kad artumas vėl pavirs emociniu skausmu.
Nesaugus prieraišumo tipas yra dažnas, ir jis nereiškia, kad santykiai visą gyvenimą liks nesaugūs ar nepilnaverčiai. Prieraišumas yra tendencija, o ne nuosprendis. Ją geriau pažinus ir sąmoningai su ja dirbant, įmanoma judėti saugesnio prisirišimo, didesnės pilnatvės ir ramesnių santykių link.
Kaip pažinti savo prieraišumo tipą ir su juo dirbti
Prieraišumo tipas apibūdina mums būdingus išgyvenimus ir elgesį artimuose santykiuose, tačiau jis nėra statiškas ir gali keistis priklausomai nuo gyvenimo etapo ar aplinkybių.
Kai kurie žmonės nesaugiai jaučiasi tik tam tikruose santykiuose ar situcijose. Pavyzdžiui, nesaugų prieraišumo stilių turintis žmogus, dirbdamas su savimi ar būdamas palaikančiuose santykiuose, gali išmokti kurti saugesnį ryšį. Ir atvirkščiai, po skaudžių išdavysčių net ir saugiai besijautęs žmogus gali tapti labiau nerimastingas.
Štai keli patarimai, kaip judėti saugesnio santykio link.
1. Ugdykite emocinį sąmoningumą
Pirmas žingsnis gali būti tiesiog pastebėti, kaip reaguojate artimuose santykiuose, ypač kai jaučiate nerimą, poreikį nuolat gauti patvirtinimą ar norą atsitraukti.
Verta pagalvoti ir apie ankstesnius santykius: ar juose kartojasi tam tikras modelis? Galbūt visada traukia panašaus tipo žmonės, arba panašiose situacijose reaguojate panašiai. Šis pastebėjimas savaime dar nieko nekeičia, bet yra svarbus pirmas žingsnis norint suprasti savo tendencijas.
2. Ieškokite santykių, kurie iš tiesų yra saugūs, o ne vien pažįstami
Žmonės su nesaugiu prieraišumu dažnai jaučia potraukį tiems, su kuriais santykiai kelia stiprias, intensyvias emocijas, panašias į tas, kurias patyrė vaikystėje. Tokie santykiai gali jaustis pažįstami ir todėl atrodyti "teisingi", net jei iš tiesų jie nesuteikia saugumo. Tai nėra tvirta taisyklė, o verčiau dažnai pasitaikanti tendencija.
Svarbu išmokti atskirti šiuos du dalykus: tai, kas jaučiasi pažįstama ar kelia jaudulį, nebūtinai yra saugu. Verta sąmoningai kreipti dėmesį į žmones ir santykius, kurie leidžia jaustis ramiai ir stabiliai, net jei iš pradžių tai atrodo mažiau intensyvu nei esate įpratę.
3. Dirbkite su savimi
Kai jau atpažįstate savo įprastas reakcijas, verta pamažu eksperimentuoti su kitokiu elgesiu. Mokykitės tiesiogiai įvardyti savo poreikius, o ne veikti pagal pirmą impulsą, pavyzdžiui, atsitraukti, kai norisi artumo, arba reikalauti patvirtinimo, kai jaučiate nerimą. Tai neįvyksta iš karto, bet kiekvienas kartas, kai pasirenkate reaguoti kitaip nei įprastai, yra realus žingsnis pirmyn. Kartu svarbu mokytis suprasti ir priimti savo emocijas, o ne jas slopinti ar ignoruoti.
Tai tik bendros kryptis saugesnių santykių link. Jei norite geriau suprasti prisirišimo stilius romantinių santykių kontekste bei aiškesnių žingsnių, rekomenduojame perskaityti Amir Levine ir Rachel Heller knygą „Prieraišumas: naujas mokslas apie suaugusiųjų prieraišumą ir kaip jis gali padėti rasti ir išlaikyti meilę". Neseniai ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą.
O jei jaučiate, kad prieraišumo tendencijos neigiamai paveikia jūsų gyvenimą ar nežinote, nuo ko pradėti, verta pasikalbėti su psichologu ar psichoterapeutu, kuris gali padėti išmokti naudingų įrankių ir strategijų, padedančių suprasti savo emocijas ir kurti saugesnius santykius.
Apibendrinti naudojant DI:
Ar jums patiko straipsnis? Įvertinkite jį!
Loading...
