Būti menininku – tai tikėti gyvenimu
Henry Moore
Menas žmoniją lydi nuo pat seniausių civilizacijų. Vienu metu dailininkai ieškojo tobulų proporcijų, kitu eksperimentavo su šviesa ir laužė nusistovėjusias taisykles, dar kitu įkvėpimo sėmėsi iš sapnų ir pasąmonės. Visa tai atspindi ne tik kintančias madas, bet ir tai, kaip skirtingais laikais mąstė bei gyveno žmonės.
O kiek apie skirtingas meno kryptis ir didžiuosius menininkus žinote jūs? Išbandykite save atsakydami į dešimt klausimų!
Quiz
Quiz :
Trumpa kelionė po meno istoriją
Meno istorija ne tik plečia akiratį, bet ir padeda giliau suprasti mus supančio pasaulio grožį bei sudėtingumą. Gilindamiesi į šią sritį laviname estetinį pajautimą bei išmokstame vertinti įvairias meninės raiškos formas.
Renesansas ir manierizmas
Renesanso dailininkams svarbiausia buvo harmonija, proporcijos ir žmogus kaip visatos centras. Florencijoje kūręs Sandro Botticelli ieškojo idealaus grožio, o jo šedevras „Veneros gimimas“ iki šiol laikomas vienu žinomiausių renesanso kūrinių.
Vėliau, XVI amžiuje, manierizmas šias taisykles pradėjo laužyti: figūros ištįso, o kūrinių nuotaika įgavo daugiau įtampos. Šiai krypčiai atstovauja El Greco (tikrasis jo vardas yra Doménikos Theotokópoulos, reiškiantis tiesiog „graikas“).
Barokas
XVII amžiuje menas įgijo dar daugiau dramatiškumo. Baroko meistrams rūpėjo judesys, stiprios emocijos ir įtaigūs efektai. Italų dailininkas Caravaggio to siekė pasitelkdamas aštrų šviesos ir šešėlių kontrastą – jo veikėjai tarsi išnyra iš tirštos tamsos. Šventuosius jis neretai vaizdavo kaip paprastus, kasdienius žmones, todėl to meto visuomenei jo paveikslai atrodė ne tik novatoriški, bet kartais netgi įžūlūs.
Neoklasicizmas ir romantizmas
Neoklasicizmas grįžo prie antikos tvarkos bei santūrumo. Prie to stipriai prisidėjo XVIII amžiuje prasidėję Pompėjos bei Herkulaneumo kasinėjimai, iš naujo atgaivinę susidomėjimą senovės pasauliu.
Romantikai pasirinko priešingą kelią – jiems svarbiausi buvo jausmai, vaizduotė ir egzotika. Vienas ryškiausių romantizmo atstovų Eugène Delacroix garsėjo drąsiomis spalvomis bei dinamiškomis kompozicijomis (pavyzdžiui, paveiksle „Laisvė veda tautą“). 1832 m. po kelionės į Šiaurės Afriką jis nutapė „Alžyro moteris“, kurių Rytų tematika ir egzotika sužavėjo ne vieną vėlesnės kartos dailininką.
Realizmas ir natūralizmas
XIX amžiaus viduryje dailininkai atsigręžė į kasdienę tikrovę. Realistai vaizdavo paprastų žmonių gyvenimą be pagražinimų, o natūralistai siekė kuo tiksliau, beveik moksliniu žvilgsniu, perteikti gamtą ir žmogų. Abiem kryptims buvo būdinga nuostata, kad menas neprivalo kurti idealizuoto pasaulio.
Impresionizmas
Impresionistai uždaras dirbtuves išmainė į atvirą orą ir siekė pagauti akimirkos įspūdį bei šviesos žaismą. Claude Monet, Pierre-Auguste Renoir ir Edgar Degas laisvais teptuko potėpiais tapė pačią šviesą, o ne kruopščiai išbaigtas detales.
Impresionizmo krypties pavadinimas kilo iš Monet paveikslo „Įspūdis. Saulėtekis“. 1874 m. parodos kritikas šį žodį pavartojo norėdamas pašiepti menininką, tačiau dailininkai jį priėmė kaip savo judėjimo vardą.
Vėlesniais metais Monet daug laiko skyrė savo sodo Živerni (Giverny) vaizdams, Renoir mėgo šiltas spalvas ir gyvybingas žmonių susibūrimų scenas. Degas, nors dažnai priskiriamas impresionistams, dirbo kitaip – mėgo baleto šokėjų motyvus ir paveikslus dažniausiai kūrė studijoje.
Postimpresionizmas
Postimpresionistai siekė paveikslams suteikti daugiau struktūros ir gilesnės prasmės. Paul Cézanne ieškojo tvirtų geometrinių formų (daug kartų tapė Sent Viktar kalną), o jo požiūris vėliau tapo pagrindu kubizmui.
Paul Gauguin spalvą pavertė emociniu simboliu ir, ieškodamas „nesugadinto“ pasaulio, išvyko gyventi į Tahitį. Georges Seurat tapė smulkiais spalvotais taškeliais, taip sukurdamas pointilizmo techniką – garsiajam paveikslui „Sekmadienio popietė Grande Jatte saloje“ jis paaukojo kelerius metus. Visi jie nutolo nuo tiesioginio tikrovės kopijavimo.
XX amžiaus pradžia
Henri Matisse ir kiti fovistai išlaisvino spalvą nuo prievolės būti tikroviškai: dangus galėjo tapti raudonas, jei to reikalavo bendra paveikslo harmonija.
Pats pavadinimas „fovistai“ reiškia „laukiniai žvėrys“ – taip 1905 m. parodoje juos pavadino nustebęs kritikas.
Siurrealistai Salvador Dalí ir Joan Miró atsigręžė į vidinį žmogaus pasaulį: juos įkvėpė sapnai, vizijos ir pasąmonė. Dalí išgarsėjo paveikslu „Atminties atkaklumas“ su minkštais, tarsi tirpstančiais laikrodžiais, o Miró kūrė žaismingus, mistinių simbolių ir ryškių spalvų kupinus pasaulius.
Kuri meno kryptis jums labiausiai patinka?
Apibendrinti naudojant DI:
Ar jums patiko straipsnis? Įvertinkite jį!
Loading...
