Chi siamo noi, chi è ciascuno di noi se non una combinatoria di esperienze, di informazioni, di letture, di immaginazioni?
Italo Calvino
„Kas mes esame, kas yra kiekvienas iš mūsų, jei ne patirčių, žinių, perskaitytų knygų ir vaizduotės derinys?“, klausia XX amžiaus italų rašytojas, romano „Nematomi miestai“ autorius Italo Calvino. Italų literatūra tokiems savo sielos derinio tyrinėjimams yra itin dosni. Laikui nepavaldi italų literatūra kalba apie tai, kaip mylėti ir prarasti, kaip valdyti ir paklusti, kaip kovoti ir susitaikyti su savo prigimtimi. Ši klasika mokė tiek XIV amžiaus Florencijos skaitytojus, tiek XX amžiaus žmogų, ir yra ne mažiau aktuali šiandien.
O kaip gerai ją pažįstate jūs? Žemiau rasite trumpą ir nemokamą testą, skirtą pasitikrinti italų literatūros klasikos žinias. Smagaus testo! 📚
Quiz
Quiz :Italų literatūra pirmoji Europoje nusigręžė nuo bažnytinės lotynų kalbos. XIV amžiuje jos autoriai paliko aukštiesiems akademiniams sluoksniams skirtus tekstus nuošalyje ir pasirinko rašyti volgare – gyva liaudies šnekta. Gimtąja florentiečių tarme parašyti kūriniai ne tik tapo prieinami plačiajai visuomenei, bet ir padėjo pamatus šiuolaikinei italų kalbai.
Šis kalbinis ir idėjinis lūžis kartu formavo visos Europos kultūros tėkmę.Petrarkos sonetai tapo meilės lyrikos etalonu, Boccaccio novelių struktūra nubrėžė gaires šiuolaikiniam romanui, o italų Renesanso dramaturgija formavo Europos teatro tradiciją.
Ne veltui didieji Florencijos rašytojai Dante Alighieri, Francesco Petrarca ir Giovanni Boccaccio yra vadinami tre corone – trimis Vakarų literatūros karūnomis.
Nors šių kūrinių veikėjai vaikšto Florencijos, Sicilijos ar Milano gatvėmis, jų būties klausimai išlieka universalūs viso pasaulio žmogui. Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje“ veda skaitytoją per Pragarą, Skaistyklą ir Rojų, kur sielos sulaukia pelnyto teisingumo už savo žemiškus poelgius. Pats būdamas tremtinys, kuriam buvo uždrausta grįžti į gimtąją Florenciją, autorius į tekstą įpina aštrias XIV amžiaus politines realijas ir to meto mąstymą. Šis 1321 metais gimęs kūrinys iki šių dienų išlieka nepagražintu žmonijos veidrodžiu, skatinančiu atsigręžti į mūsų moralinius pasirinkimus, politines ambicijas, kerštą ir meilę.
Juodosios mirties siaubo paskatintame Boccaccio „Dekamerone“ susipažįstame su dešimties nuo maro epidemijos pabėgusių jaunuolių pasakojimais, paliečiančiais amžinas temas, nuo apgavystės ir ištikimybės, gobšumo ir dosnumo iki meilės bei karjeros. Na, o Italo Svevo aprašytą liūdnai komišką Zeno Cosini ritualą savo gyvenime tikriausiai atpažįsta daugelis mūsų. Galbūt ne kiekvieno iš mūsų tikslas yra mesti rūkyti, tačiau pažadais apie „paskutinį kartą“ vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje save apgaudinėjame daugelis.
Boccaccio „Dekameronas“ savo laiku buvo tikra socialinė revoliucija, metusi iššūkį viduramžių patriarchatui. Iš dešimties kūrinio pasakotojų net septynios buvo moterys, kurios šiose istorijose dažnai vaizduojamos kaip protingesnės, greičiau susigaudančios ir pranašesnės už vyrus.
Nors kai kurie iš šių kūrinių buvo parašyti prieš ne vieną šimtmetį, skaitydami juose vis dar atrandame savo pačių išgyvenimus, vargus ir džiaugsmus. Kartu jie leidžia atsigręžti į dar nematytus savo ar visuomenės užkampius bei suteikia progą apmąstyti savo vertybes bei pasisemti nesenstančios išminties.
Italų literatūros klasika: nuo ko pradėti?
Jei su italų literatūra dar tik susipažįstate, štai sąrašas kūrinių, kuriuos verta įtraukti į savo norimų perskaityti knygų sąrašą:
1321 m.
Dieviškoji komedija(La Divina Commedia)
Dante Alighieri
1353 m.
Dekameronas (Il Decameron)
Giovanni Boccaccio
1827 m.
Sužadėtiniai (I Promessi Sposi)
Alessandro Manzoni
1835 m.
Giesmės (Canti)
Giacomo Leopardi
1881 m.
Malavoljai (I Malavoglia)
Giovanni Verga
1923 m.
Zeno sąžinė (La Coscienza di Zeno)
Italo Svevo
1958 m.
Gepartas (Il Gattopardo)
Giuseppe Tomasi di Lampedusa
1963 m.
Šeimos leksikonas (Lessico Famigliare)
Natalia Ginzburg
1973 m.
Susikertančių likimų pilis (Il Castello dei Destini Incrociati)
Italo Calvino
1980 m.
Rožės vardas (Il Nome della Rosa)
Umberto Eco
2011 m.
Nuostabioji draugė (L'amica geniale)
Elena Ferrante
O pradžiai, jei su Dantės „Dieviškąja komedija“ jau susipažinote, galite atsiversti šiuos tris literatūros šedevrus:
- G. Boccaccio „Dekameronas“: nors parašytas prieš daugiau nei 600 metų, šis šedevras skaitosi lengvai, tarsi būtų šiuolaikinė proza. Tai itin gyvas ir įtraukiantis pasakojimas, paneigiantis populiarų mitą, kad senovės literatūra yra nuobuodi.
- G. Tomasi di Lampedusa „Gepartas“: neprilygstamas romanas apie Sicilijos aristokratijos saulėlydį, kuris padovanojo pasauliui fundamentalų dėsnį: „Viskas turi keistis, kad viskas liktų taip pat.“
- E. Ferrante „Nuostabioji draugė“: keturių knygų ciklas apie dviejų Neapolio mergaičių draugystę, tapęs vienu skaitomiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių pasaulyje.
„Klasika – tai knyga, kuri niekada nebaigia sakyti to, ką turi pasakyti“, yra pastebėjęs tas pats I. Calvino. Na, o norintiems iš tiesų pasinerti į kelionę po italų klasiką, verta šią literatūrą skaityti originalo kalba.
Apibendrinti naudojant DI:
Ar jums patiko straipsnis? Įvertinkite jį!
Loading...
