Norint išmokti prancūzų kalbos, prancūziškos literatūros skaitymas gali padėti lavinti supratimą bei plėsti žodyną. Žinoma, pradedantiesiams rekomenduotume rinktis mažiau sudėtingus kūrinius, pavydžiui, vaikų knygas. Kita vertus, jei jau esate pažengęs mokinys, šiame straipsnyje rasite kelis garsius rašytojus, kurių kūriniai jums padės lavinti prancūzų kalbos įgūdžius ir pavers jūsų kalbos pamokas turtingesnėmis.
Prancūzų rašytojas romantikas: Chrétien de Troyes
Maždaug 1130 m. Šampanės regione, Trua mieste gimęs Chrétien de Troyes padarė didžiulę įtaką prancūzų literatūrai ir pakeitė ją nuo pat pamatų. Jis rašė meilės romanus senąja prancūzų kalba vietoje dažniau tais laikais naudojamos lotynų kalbos. Tuomet ši šnekamoji kalba buvo vadinama romane, ir būtent iš to kilo dabartinis prancūziškas žodis roman – romanas.
Nors jis ir nebuvo pirmasis, rašęs šia kalba, tačiau buvo vienas pirmųjų, kuris ėmėsi populiarios viduramžių temos ir Britanijos ciklo (karaliaus Artūro ir riterių istorijos). Jis pavertė šią istoriją pilnaverčiais pasakojimais. Vėliau viduramžiais šis tematinis ciklas buvo plėtojamas tokiuose kūriniuose kaip Lanseloto proza, Šventojo Gralio romanas, Tristanas ar Parcivalis. Tačiau būtent Chrétien de Troyes buvo pirmasis, kuris šias istorijas išpopuliarino.
Jei per daug nesidomite prancūzų kalbos istorija, originalai jums gali pasirodyti kiek per sudėtingi skaitymui. Kita vertus, nesunkiai rasite šių kūrinių vertimus į šiuolaikinę prancūzų kalbą:
- Érec et Énide
- Le Chevalier de la Charette (Lanseloto ir Gvinervos istorija)
- Yvain ou le Chevalier au Lion
- Perceval ou le conte du Graal (nebaigtas kūrinys, bet vėliau pratęstas kitų viduramžių rašytojų)
Apšvietos epocha Prancūzijoje: Volteras
François-Marie Arouet, geriau žinomas kaip Volteras, buvo XVIII a. filosofas ir rašytojas, vienas svarbiausių Prancūzijos Apšvietos atstovų. Jis parašė daugiau nei 2000 knygų ir brošiūrų. Volteras buvo ne tik neįtikėtinai produktyvus, bet ir garsėjo taiklia kalba bei sąmoju.
(Paveikslėlio šaltinis: Renaud Camus iš VisualHunt.com)
Savo žymiausiuose kūriniuose, „Zadigas" ir „Kandidas", Volteras šmaikščiai kritikuoja žmonių kvailumą, nagrinėja moralę ir aklą optimizmą. Profesorius Panglosas iš Kandido tiki, kad gyvename „geriausiame iš visų įmanomų pasaulių“. Nors šie kūriniai buvo parašyti XVIII a., kalba juose buvo gana paprasta ir lengvai suprantama, o siužetai parašyti trumpai ir įtraukiančiai. Tai – puikus pasirinkimas tiems, kurie jau yra šiek tiek pažengę prancūzų kalboje.
Prancūzų literatūros meistras – Viktoras Hugo
Jei norite mintimis nusikelti į viduramžius, tačiau nemėgstate itin senų romanų, Viktoro Hugo Paryžiaus katedra (Notre-Dame de Paris, lietuviškai dar vadinama Kuprotas Noterdamo varpininkas) yra puikus pasirinkimas. Veiksmas vyksta XV a., o pati istorija – saldžiai karti meilės drama apie tai, kad išvaizda gyvenime iš tiesų turi reikšmės, tačiau neapdraudžia nuo kvailumo. Tai sudėtinga meilės istorija, kurioje lengva susipainioti – jums padės mūsų sudaryta lentelė, kurioje surašyta, kas šiame romane įsimylėjęs kurį personažą.
| Personažas | Meilės interesas | Tačiau... |
| Kvazimodas | Esmeralda | Ji jam tik draugė – ji renkasi Febą. |
| Febas | Esmeralda | Nusprendžia vesti dėl pinigų. |
| Dom Klodas Frolas | Esmeralda | Visų pirma, jis yra dvasininkas, o Esmeraldos jis nedomina. |
| Esmeralda | Febas | Jis vis tiek veda savo sužadėtinę Fluer-de-Lis. |
| Polis Grenguara | Esmeraldos ožkytę Džalį (platoniška meilė) | Vienintelis, kuris iš tikrųjų ją vedė – bet ji sutiko tik tam, kad jį išgelbėtų. |
Hugo taip pat gerai žinomas dėl savo poemų ir novelės Les Misérables, kuri vyksta 1832 m. Prancūzijos revoliucijos metu (tą, kuri buvo mažiau sėkminga ir dar mažiau žinoma). Jo proziniai kūriniai yra itin jautrus ir giliai paliečiantys, tačiau jei esate iš tų, kurrie skaitydami Mobį Diką praleidžia anatomines knygos dalis apie banginius, rekomenduojame pradėti nuo Paryžiaus katedros. Joje susidursite tik su vieninteliu nukrypimu – apie XV a. Paryžių. Tuo tarpu Les Misérables panašių socialinių komentarų yra kur kas daugiau ir jie yra pasiskirstę per visą romaną.
Žinoma, visada galite rinktis ir sutrumpintą, vaikams skirtą versiją – ten iškirpta daug išplėstinių aprašymų ir palikta tik pagrindinė istorija.
Prancūzų realizmo pradininkas: Onorė de Balzakas
Dėl jo detalumo Balzakas laikomas realizmo pradininku Europos literatūroje. Jo šeima ji vertė studijuoti teisę, tačiau neilgai trukus jis šį darbą metė. Rašytojo karjerą jis pradėjo kurdamas romanus drauge su kitais rašytojais, bet taip greitai išgarsėjo, kad netrukus jau galėjo pats rašyti, ką panorėjęs. Jis pradėjo kurti knygų ciklą pavadinimu „Žmogiškoji komedija“ (La Comédie Humaine), vaizduojantį gyvenimą Prancūzijoje po Napoleono valdymo. Šį ciklą sudarė trumpos istorijos, apysakos ir pilno formato romanai. Iš viso ciklą sudarė 91 užbaigtas kūrinys bei 46 suplanuoti (kai kurie buvo pradėti, o kai kurie žinomi tik pavadinimu). Knygos suskirstytos į potemes tokias kaip „scenos iš provincijos gyvenimo“, „scenos iš karinio gyvenimo“ ir pan.
Keletas iš žymiausių kūrinių:
- „Eženija Grandė“ (Eugénie Grandet)
- „Tėvas Gorijo“ (Le Père Goriot)
- „Lelija slėnyje“ (Le Lys dans la Vallée)
Be įtempto rašymo grafiko (nuo pirmos iki aštuntos ryto), Balzakas garsėjo priklausomybe kavai. Manoma, kad tai galėjo būti viena iš širdies nepakankamumo priežasčių, dėl kurių jis mirė 1850 m., sulaukęs vos 51-erių. Mirtis įvyko praėjus tik penkiems mėnesiams po jo vestuvių.
Žorž Sand: prancūzų rašytoja feministė
Tikrasis šios rašytojos vardas yra Amantina Liusilė Aurora Diupen (Amantine Lucile Aurore Dupin), ji gimė 1804 m. Didžiąją savo vaikystės dalį ji praleido Beri regione. Ši vietovė dažnai minima jos romanuose bei apsakymuose. Būdama aštuoniolikos, ji ištekėjo už Kazimiro Diudavano bet 1831 m. su juo išsiskyrė ir su savimi pasiėmė vaikus.
Pirmasis jos romanas (parašytas kartu su rašytoju Žiuliu Sandu) pasirodė 1831 m. Jie publikavo keletą kūrinių bendru slapyvardžiu Žiulis Sandas, įskaitant „Rožė ir Blanša“. Pirmam savarankiškam romanui ji pasirinko slapyvardį Žorž Sand (George Sand).
Žorž Sand garsėjo romanais su žymiais to laiko menininkais, tokiais kaip rašytojai Prosperu Merimė, Alfredas de Mise ir kompozitorius Frederikas Šopenas. Ji taip pat draugiškai susirašinėjo su rašytoju Gustavu Flobero ir aktore Mari Dorval, su kuria, kaip buvo kalbama, ją siejo lesbietiški santykiai (iki šiandienos išlikę laiškai tai tik patvirtina). Rašytoja turėjo pomėgį dėvėti vyriškus drabužius, kadangi šie žymiai patogesni ir laisvesni nei to meto moteriška apranga, kas leido jai patekti į specifines vietas, kur moterys paprastai nebuvo įleidžiamos. Jos rūkymas taip pat prisidėjo prie gana vyriško įvaizdžio. Nepaisant to, ji vis dar yra viena puikiausių rašytojų moterų filosofių.
Nuotykių kupina poezija: prancūzų dramaturgas Edmondas Rostandas
Galbūt esate nuotykių kupinų žanrų fanas? Jei esate vienas jų, jums tikrai patiks Alexandro Dumo (kurio močiutė buvo juodaodė vergė) kūrinys, kurio veiksmas vyksta XVII a. laikotarpyje: Trys muškietininkai ir jų tęsinių ciklu:
- Po dvidešimties metų
- Brašelono vikontas (Le Vicomte de Bragelonne, kurio dalis – pasakojimas apie „Geležinės kaukės žmogų“)
Vienas už visus, visi už vieną!
Kita vertus, XIX a. tokio tipo nuotykių romanai buvo labai populiarūs. Pavyzdžiui, Paulio Févalio Kuprotasis. Ir, žinoma, šedevras iš prancūzų poezijos pasaulio – dramaturgo Edmondo Rostand’o Siranas de Beržerakas (Cyrano de Bergerac).
Tačiau šio kūrinio tikrai nerekomenduotume pradedantiesiams prancūzų kalbos mokiniams. Visų pirma, šis kūrinys yra pjesė, o visų antra – ji parašyta eilėmis. Tai tarsi bandymas išmokti anglų kalbos skaitant Šekspyrą originalo kalba – tik Rostand’o kalba yra gerokai modernesnė. Visgi labiau pažengusiems skaitytojams neabejotinai patiks sąmojis ir satyra šiame pasakojime apie tikrą „wingman’ą“ – vyrą, kuris kuria poeziją, kad padėtų draugui sužavėti merginą, kurią yra pats įsimylėjęs, tačiau su ja neturi jokių šansų dėl savo didžiulės nosies.
Jei skaitydami šiuos kūrinius ir nepramoksite prancūzų kalbos, tikrai išmoksite bent kelis keiksmažodžius, iškrentančius iš prancūziško etiketo konteksto, pavyzdžiui, Mordiou! – ir sužinosite, kaip deramai įžeisti kieno nors nosį.
Be to, skaitydami tokio tipo nuotykių romanus ne tik išmoksite pagrindinių prancūziškų išsireiškimų, bet ir pajusite kultūrinį kontekstą, kuris slypi už šių istorijų. Tokie kūriniai kaip „Trys muškietininkai“ neatsiejami nuo garbės kodekso, šaunių duelio scenų ir neblėstančios ištikimybės draugams – vertybių, kurios ir šiandien asocijuojasi su prancūziška dvasia. Be to, šie romanai dažnai kupini istorinių detalių apie XVII a. Prancūzijos gyvenimą: nuo rūmų intrigų iki gatvės šnekamosios kalbos, leidžiančios pasinerti į autentišką istorinį kontekstą. Tokiu būdu kalba tampa ne tik komunikacijos priemone, bet ir tiltu į supratimą apie istorinę epochą, žmonių mentalitetą bei elgesio normas.
Lyrinis prancūzų rašytojas: Marcelis Proustas
Marcelis Proustas buvo aukštuomenės atstovas, kuris faktiškai niekada nedirbo savo oficialaus darbo Mazarin bibliotekoje. Jau nuo ankstyvų laikų jis buvo įsitraukęs į literatūrinius žurnalus (tarp jų ir literatūrinėje apžvalgoje Le Banquet) ir lankėsi literatūriniuose salonuose, kuriuose susipažino su daugybe to meto prancūzų garsių asmenybių. Pavyzdžiui, jo ankstyvųjų kūrinių rinkinį įžanginiu žodžiu pažymėjo žinomas poetas ir žurnalistas Anatole’is France’as.
Prancūzų rašytojas, kuris savo kūriniuose plėtojo humanistines, skeptiškas ir antiklerikalines idėjas, kritikuodamas visuomenę ir politiką, o žymiausiuose romanuose „Pingvinų sala“ (1908) ir „Dievai trokšta“ (1912) sarkastiškai vaizdavo žmogaus prigimties ir istorijos absurdą.
Marcelis geriausiai žinomas dėl savo dėl savo septynių tomų kūrinio Ieškant prarasto laiko (À la recherche du temps perdu). Tai pasaulio pokyčių XX a. pradžioje portretas, kuriame aristokratija ir aukštuomenė susiduria su poreikiu permąstyti savo vertybes bei gyvenimo būdą. Pagrindinis veikėjas, pasakotojas Svannas (Swann), pasižymi daugeliu autobiografinių bruožų. Deja, tačiau kūrinys liko nepabaigtas jam mirus 1922 m., bet vėlesni tomai buvo išleisti po jo mirties:
- Swanno pusė (Du côté de chez Swann, 1913)
- Merginų žiedų pavėsyje (À l'ombre des jeunes filles en fleurs, 1919)
- Germantų pusė (Le Côté de Guermantes, 1920/1921)
- Sodoma ir Gomora (Sodome et Gomorrhe, 1921/1922)
- Kalinė (La Prisonnière, 1923)
- Bėglė arba Išėjusi Albertina (Albertine disparue, dar žinoma kaip La Fugitive, 1925)
- Surastas laikas arba Atgautas laikas (Le Temps retrouvé, 1927)
Panašu, kad Proustas buvo homoseksulus, kadangi dauguma jo veikėjų buvo arba homoseksualūs, arba biseksualūs, kas tuo laikotarpiu nebuvo dažnai diskutuojama tema. Jo proza buvo itin lyriška, graži ir poetiška, tačiau sakiniai jo kūriniuose tokie ilgi, kad pradedantiesiams gali būti sudėtinga juos suprasti.
Politinis prancūzų rašytojas: Emilis Zola
Emilis Zola buvo natūralizmo krypties rašytojas ir dailininko Paul Cézanno draugas nuo pat vaikystės. Tarp jo ankstyvųjų kūrinių rasite daug istorijų iš dvidešimties dalių romanų ciklo, vaizduojančio dviejų tos pačios šeimos šakų likimą per kelias kartas. Zola išgarsėjo 1877 m. su L’Assommoir, o vėliau jo bestseleriais tapo Germinal (1885) bei vadinamieji „miestų“ romanai: Lurdas, Roma ir Paryžius (1894, 1896 ir 1897 m.). Jis tapo viena ryškiausių figūrų Prancūzijos literatūriniame pasaulyje ir uždirbo daugiau nei net pats Viktoras Hugo.
(Paveikslėlio šaltinis: Museum of Photographic Arts Collections iš VisualHunt)
Emilis Zola niekuomet neslėpė savo kritiško požiūrio į Prancūzijos politiką, ypač Napoleoną III ir Antrąją Imperiją. Garsiausias jo kada nors parašytas tekstas buvo apie vadinamąją Dreyfuso bylą. Žydų kilmės artilerijos karininkas Alfredas Dreyfusas buvo paverstas atpirkimo ožiu šnipinėjimo skandale, nuteistas už valstybės išdavystę ir ištremtas, nors realių įrodymų praktiškai nebuvo. Zola garsiajame straipsnyje J’accuse! („Aš kaltinu!“) viešai pasmerkė Prancūzijos vyriausybę už antisemitizmą ir teisingumo iškraipymą.
Prancūzų poetas Charlis Baudelairas
Charlis Pierras Baudelairas buvo prancūzų poetas, turėjęs didelę įtaką. Visų pirma, jo atlikti Edgaro Allano Poe poezijos vertimai padėjo šiam anglų autoriui išgarsėti Europoje. Be to, paties Baudelairo kūryba turėjo didelę įtaką ir tokiems XIX a. poetams kaip Paul’is Verlaine’as ir Arthuras Rimbaud.
Jo pirmasis publikuotas darbas buvo Salonas 1845-aisiais, kuris buvo meno apžvalga. Baudelairas buvo išlaidus ir tingus, tad žinomiausią savo kūrinį Les Fleurs du Mal (Blogio gėlės) išleido tik būdamas 36-erių. Tai poezijos rinkinys, kuriame gvildenamos tokios temos kaip įvairios meilės formos: aistra, erotika, lesbietiška meilė, šventa meilė, taip pat mirtis ir dekadansas.
Tai poezijos rinkinys, kuriame per simbolizmą ir dekadansą tyrinėjama grožio, nuodėmės ir žmogaus sielos dualizmas, sukėlęs skandalą dėl drąsaus turinio ir tapęs moderniosios poezijos pamatu.
Ši knyga buvo laikoma viešosios moralės įžeidimu, todėl Baudelairas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Jam buvo paskirta piniginė bauda, bet tremties išvengta. Vis dėlto kai kurie eilėraščiai turėjo būti pašalinti iš vėlesnių knygos leidimų.
Iš visų jo meilužių žinomiausia buvo Jeanne Duval. Ji buvo mišrios kilmės moteris, pusiau kreolė iš Haičio, su kuria Baudelaire’as turėjo dvidešimtmetę santykių istoriją. Jis vadino ją „juodąja Venera“ ir dedikavo jai ne vieną eilėraštį. Tikėtina, kad būtent jis užkrėtė ją sifiliu: jie abu numirė nuo šios ligos, nors tiksli Duval mirties data ir nėra žinoma.
Prancūzų rašytojas keliauninkas: Gustavas Flaubertas
Gustavas buvo dar vienas teisininkas, nusprendęs mesti savo karjerą ir tapti rašytoju. Jis gyveno įdomų ir įvairiapusį gyvenimą bei daug keliavo. Nors jis nuoširdžiai nemėgo Paryžiaus ir išvyko iš jo po patirto epilepsijos priepuolio, bet dažnai ten sugrįždavo pasimatyti su bičiuliais: Émile’iu Zola, Alphonse’u Daudet, Ivanu Turgenevu ar savo vėlesniu globotiniu Guy de Maupassant’u.
Pirmasis kūrinys, kurį jis užbaigė, buvo apysaka Lapkritis (November), išleista 1842 m. Antrasis romanas, Šv. Antano pagunda (La Tentation de Saint Antoine), sulaukė griežtos jo draugų kritikos. Jie jam patarė atsisakyti antgamtinių temų literatūroje. Dėl šios priežasties Flaubertas išvyko į ilgą kelionę po Egiptą, o 1850 m. grįžo ir pradėjo rašyti savo garsiausiai žinomą romaną – Ponia Bovari (Madame Bovary).
Šiame romane pagrindinė veikėja yra Emma Bovary, nuobodžiaujanti namų šeimininkė su keistoku vyru. Ji įsivelia į visą virtinę meilės romanų, kurie galiausiai ją sužlugdo tiek emociškai, tiek finansiškai. Knyga kalba apie jos vidinę kelionę: nuo vyro gyvenimo prieš santuoką iki jo gyvenimo po jos mirties.
Flaubert’as buvo apkaltintas viešosios moralės pažeidimu, kaip daugelis kitų žinomų prancūzų rašytojų, tačiau išteisintas. Kita vertus, visas visuomenės dėmesys, kurio susilaukė „Madame Bovary“, tik padėjo knygai dar labiau išgarsėti.
Vėliau Flaubert’as keliavo į Kartaginos griuvėsius, kur surinko medžiagą romanui Salambo (Salammbô), kuris vyksta senovės Kartaginoje netrukus po Pirmojo Pūnų karo.
Paskutinis romanas, kurį jam pavyko pabaigti, buvo Sentimentinis auklėjimas (L’Éducation Sentimentale) Tai istorija apie jauno vyro meilės gyvenimą Prancūzijos revoliucijos laikais. Prancūzų kritikai jį gyrė, tačiau amerikiečių rašytojui Henry’ui James’ui jis nepatiko.
Vėliau Flaubertas apsigyveno Ruane ir paskutinius savo gyvenimo metus skyrė įvairiems projektams. Jis perrašinėjo Šv. Antano pagundą, rašė romaną Buvard’as ir Pekišė (Bouvard et Pécuchet). Iš šių vėlyvųjų darbų buvo išleistas tik novelų rinkinys.
Jis mirė 1880 metais, būdamas 58-erių.
Jei ir jūs norite gilintis į prancūzų filosofiją bei kitą literatūrą dar labiau, kodėl gi nepaprašius vieno iš Superprof korepetitori susidaryti jums skaitymo sąrašą?
Ar jums patiko šis straipsnis? Pasižymėkite!
Loading...
