Prancūzų kalba net purvą paverčia romantika
Stephen King
Pati prancūzų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. O jei apibūdinus jos kilmę dar tiksliau, ji taip pat kildinama iš romanų kalbos, kuri yra priskiriama lotynų grupei. Žinoma, šiandieninė šnekamoji Prancūzų kalba pradžioje buvo visiškai kitokia. Ji vystėsi ir kito tūkstančius metų, su ja keitėsi ir kalbos gramatika bei žodynas.
Tad kas iš tiesų paverčia prancūzų kalbą tokia prancūziška?
Įdomūs faktai apie prancūzų kalbą: kokia kalba Prancūzijoje kalbėta prieš tai?
Galai: keltų kalba
Pirmoji kalba, kuria kalbėta Prancūzijoje, buvo galų, bent jau taip tvirtina rašytiniai šaltiniai. Galai – tai keltų tauta, gyvenusi Vakarų Europoje. Pagal archeologinius duomenis jie priklausė La Tène keltų kultūrai.
58 m. pr. Kr. Julijus Cezaris pradėjo Galijos užkariavimą. Vėliau jis apie tai rašė atsiminimuose „Galų karo aprašymas“. Pirmoje šio veikalo eilutėje jis paminėjo tris Galijas:
- Keltų Galija (Gallia Celtica) – užėmė didžiąją dabartinės Prancūzijos dalį, taip pat dalį dabartinės Šveicarijos ir Vokietijos.
- Belgiškoji Galija (Gallia Belgica) – šiaurės vakaruose, apėmė Belgiją, dalį Nyderlandų ir Vokietijos.
- Akvitana – pietvakariuose; ši teritorija kalbėjo visai kita kalba, gimininga dabartinei baskų kalbai.
Keltai savo abėcėlės neturėjo. Dėl šios priežasties seniausi galų kalbos užrašai, datuojami III a. pr. Kr., buvo užrašyti graikų arba lepončių raštu (šis pagrįstas senąja etruskų abėcėle ir naudotas Alpių keltų). Pati kalba buvo žymiai sausesnė. Iš viso išliko apie 800 užrašų, pagal kuriuos mokslininkai bando atkurti Asterikso gimtąją kalbą.
Archeologiniai radiniai ir reti literatūriniai paminėjimai leidžia manyti, kad galų kalba neišnyko iki pat V a. po Kr.
Keltai paliko tik nedidelį pėdsaką prancūzų kalboje – išliko apie 150–180 žodžių (neskaičiuojant jų vedinių). Tarp jų – keli visai paprasti žodžiai:
- Le balai – šluota
- Le chemin – takas, kelias
- Le chêne – ąžuolas
- Le manteau – paltas
- La ruche – avilys
- Le tonneau – statinė
Lotynų
Kai romėnai užkariavo galus, Galija tapo Romos imperijos dalimi, o oficialia kalba buvo paskelbta lotynų. Imperijoje buvo vartojama kasdienė lotynų kalbos forma (ne ta, kurią mokomės mokyklose) – ji tapo visų romanų kalbų pagrindu: prancūzų, ispanų, italų ir kitų, kalbamų šiose šalyse.
Lotynų kalba liko oficialia diplomatijos ir valdžios kalba iki pat viduramžių o kaip mokslinė – net iki XVIII a. Daugelis ankstyvųjų prancūzų filosofų, pavyzdžiui, Petras Abelardas, rašė lotyniškai.
Tačiau dar prieš lotynų kalbai pradedant nykti iš kasdienio naudojimo, pati Romos imperija pradėjo byrėti. Imperatoriai nebepajėgė jos išlaikyti: vidiniai neramumai ir spaudimas iš išorės, ypač germanų genčių, pamažu ją išardė.
Kas nutiko prancūzų kalbai, kuomet pasirodė frankai?
Viena iš minėtų germanų genčių buvo frankai. Jie užėmė didžiąją Galijos dalį ir V a. įkūrė merovingų karalių dinastiją.
Frankų kalba
Frankai kalbėjo frankų kalba, kuri laikoma viena iš germanų kalbų ir priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Seniausias frankų kalbos užrašas rastas ant V a. kardo dėklo Nyderlanduose, Bergakker mieste.
Ši kalba turėjo didelę įtaką kasdienei lotynų kalbai, kuri buvo naudojama frankų karalystėje. Vėliau, valdant Karoliui Didžiajam ir Karolingų dinastijai, ši kalba pasklido po didžiąją Vakarų Europos dalį. Skirtinguose merovingų karalystės regionuose frankų kalba vystėsi savaip – kai kur virto senąja olandų kalba, o prancūzų kalbai paliko apie tūkstantį skolinių, pavyzdžiui:
- Blanc – baltas
- Bleu – mėlynas
- Galoper – šuoliuoti
- Gâteau – pyragas
- Sale – purvinas
- Tomber – kristi
Kaip atsirado senoji prancūzų kalba?
Senoji prancūzų kalba neatsirado per savaitę. Ji atsirado lėto ir natūralaus proceso pasekoje. Tiksliai atsekti, kuomet ši kalba prasidėjo, beveik neįmanoma, kadangi dauguma užrašų tuo metu buvo lotynų kalba, kuri buvo laikoma oficialia administracine kalba.
842 m. sudarytas pirmasis rašytinis senosios prancūzų kalbos dokumentas, kuriuo Karolio Didžiojo anūkai Liudvikas Vokietis ir Karolis Plikagalvis prisiekė sąjungą prieš brolį Lotarą.
Seniausias žinomas rašytinis senosios prancūzų kalbos pavyzdys yra „Strasbūro priesaikos“. Tai dokumentas, pasirašytas 842 m. dviejų Karolio Didžiojo anūkų. Dokumente, kuris parašytas lotyniškai, pateikiamos jų duotos priesaikos žodžiu – viena ankstyvąja prancūzų kalbos forma (Galo-romanų) ir senąja aukštutine vokiečių kalba.
Nors šis pavyzdys ir yra trumpas, jo ryšys su vėlesne senąja prancūzų kalba – akivaizdus.
Prancūzų kalba viduramžiais
Prasidėjus Kapetingų dinastijai, maždaug X a. pradžioje, Prancūzijoje susiformavo kelios romanų kalbos. Svarbiausios – Langue d’Oc ir Langue d’Oïl. Jų pavadinimai kilę nuo skirtingų žodžių „taip“. Rytuose, Burgundijos karalystės regione, buvo kalbama dar viena kalba – franko-provansalių. Taip pat savo kalbomis kalbėjo bretonai Bretanėje ir baskai pietvakariuose (jie buvo senosios akvitanių kalbos paveldėtojai). Vėliau burgundiška kalba virto Arpitano kalba, kuri šiandien turi dar kelias tarmes Prancūzijoje.
Vikingai užima Paryžių ir pradeda kalbėti prancūziškai
X a. Normandijoje buvo kalbama skandinavų kalba, taip pat dar vadinama senąja norvegų kalba. Tai viena iš teritorijų, kurias Prancūzijos karalius Karolis III atidavė vikingų vadui Rollon. Tačiau greitai jie perėmė Langue d’Oïl kalbą ir, praėjus šimtmečiui, ją atsinešė į Angliją.
Šiuolaikinė prancūzų kalba teturi apie 50 žodžių iš senosios norvegų kalbos, pavyzdžiui:
- Flâner – valkiotis, klaidžioti
- Turbot – plekšnė
- Duvet – pūkinė antklodė
- Guichet – langelis, kasa
1066 m. normanų invazija į Angliją yra pagrindinė priežastis, kodėl anglų kalboje gyvulių ir jų mėsos pavadinimai dažnai skiriasi (pvz., „cow“ ir „beef“). Normanai buvo bajorai, todėl jie valgė, o ne augino gyvulius. Todėl „beef“ ir bœuf, „poultry“ ir poulet, „veal“ ir veau, „mutton“ ir mouton – yra tos pačios šaknies žodžiai.
Langue d’Oc arba oksitanų kalba
Oksitanų kalba buvo naudojama pietų Prancūzijoje, nuo šiaurės vakarų Ispanijos iki šiaurės Italijos, apimant Monaką ir siekiant šiek tiek į šiaurę nuo Limoges. Tai buvo trubadūrų kalba, garsi visoje viduramžių Europoje. Oksitaniškai kalbėjo ir Akvitanijos Eleonora – Ričardo Liūtaširdžio motina. Net Dantė rašė šia kalba.
Langues d’Oïl
Langue d’Oïl (žodis „oïl“ vėliau virto į „oui“) buvo šiaurės Prancūzijos, Žemutinių Šalių, Liuksemburgo ir pietų Belgijos kalba. Viduramžiais šios kalbos poetai vadinosi „trouvères“. Paryžiaus apylinkėse ši kalba ilgainiui išsivystė į šiuolaikinę prancūzų kalbą.
Kitose Prancūzijos dalyse kalbos, kilusios iš Langue d’Oïl, tapo vietinėmis tarmėmis – pavyzdžiui, normanų, pikardų, berichonų ar belgų valonų kalba.
Būtent šiuo laikotarpiu gimė prancūzų literatūra. Pirmieji autoriai kūrė „romanus“ – kūrinius, parašytus ne lotyniškai, o gimtąja kalba. XIII a. pasirodė tokie veikalai kaip „Roman de la Rose“ ir „Prozos Lancelotas“.
Prancūzų kalbos evoliucija
Šimtmečiai po viduramžių, Prancūzų kalbos morfologija patyrė nemažai pokyčių.
Šimtametis karas ir kodėl Jungtinėje Karalystėje nešnekama prancūziškai
Žemyninėje Europoje Renesanso epocha buvo persmelkta Šimtamečio karo. Tai nebuvo vienas ilgai besitęsiantis karas, o ištisa serija tarpusavyje susijusių konfliktų tarp Anglijos ir Prancūzijos. Kuomet prasidėjo karas, abi pusės kalbėjo prancūziškai, net ir pats Anglijos karalius Edvardas III.
Po pralaimėjimo prie Aženkūro 1415 m., o dar po penkerių metų – pasirašius Trojo sutartį, Anglijos karalius Henrikas V buvo pripažintas teisėtu Prancūzijos sosto įpėdiniu.
Kad ir kaip tai būtų ironiška, būtent jis įtvirtino anglų kalbą kaip oficialią kalbą Anglijoje, taip užbaigdamas anglo-normanų prancūzų kalbos dominavimą.
Vidurinės prancūzų kalbos plitimas
Nors Anglijoje Šimtametis karas baigėsi prancūzų kalbos išnykimu ir anglų kalbos iškilimu, Prancūzijoje šis laikotarpis paskatino „françois“, dar vadinamą karaliaus vartojamos langue d’oïl atmainos, plitimą. 1492 m. Prancūzijos karalius Karolis VIII paskelbė ediktą, pagal kurį visos teisinės bylos turėjo būti vedamos vidurine prancūzų kalba arba vietine kalba, o ne lotynų.
Šiuo pereinamuoju laikotarpiu prancūzų kalba pasikeitė neatpažįstamai. Ji prarado daug diftongų, o tarimas smarkiai pasikeitė. Prancūzų rašyba taip pat prisitaikė prie šių pokyčių. Kartais prie žodžių, prasidedančių „u“, buvo pridedama nebylioji „h“, kad juos būtų galima atskirti nuo „v“ (abi raidės to meto rašte buvo rašomos vienodai).
Prancūzų gramatika taip pat keitėsi. Dauguma lotyniškų linksnių buvo panaikinta, o veiksmažodžių kaityba tapo paprastesnė.
Prancūzų kalbos įtaka dar labiau sustiprėjo po religinių karų ir konflikto tarp katalikiškos monarchijos bei protestantų hugenotų, kurį išsprendė Henrikas IV 1598 m. paskelbdamas Nanto ediktą.
1539 m. Pranciškus I pasirašė Vilė-Kotre (Villers-Cotterêts) ediktą, kuris įtvirtino prancūzų kalbą kaip privalomą visiems teisiniams dokumentams ir karališkiems įsakams. Jis taip pat įkūrė pirmąją leidyklą, spausdinusią ne tik knygas lotynų, bet ir prancūzų kalba.
Apšvietos epocha
Kalbos standartizavimas ir „apvalymas“
1635 m. kardinolas Rišeljė (Richelieu) įkūrė Prancūzų akademiją (Académie Française), kuriai buvo pavesta sudaryti prancūzų kalbos žodyną ir gramatikos vadovą bei „rūpintis“ prancūzų kalba. Ši užduotis apėmė prancūzų kalbos „apvalymą“ nuo vulgarių išsireiškimų, dialektų ir žargono.
Pirmasis jų žodynas buvo išleistas 1694 m., tačiau dėl siekio išlaikyti „grynumą“ jis nepakankamai gerai atspindėjo realią, šnekamąją prancūzų kalbą. Tuo tarpu tokie išsamesni leidiniai kaip César-Pierre Richelet „Dictionnaire françois contenant les mots et les choses“ (1680) ar Antoine Furetière „Dictionnaire Universel“ (1690) buvo daug naudingesni ir praktiškesni (pastarojo nereikėtų painioti su garsiuoju Denis Diderot redaguotu „Didžiuoju Prancūzų enciklopedijos“ leidimu).
Akademinė prancūzų kalbos gramatika pasirodė gerokai vėliau – tik 1935 metais.
Liudvikas XIV sėkmingai stiprino prancūzų kalbos pozicijas, ypač prieš kitas regionines kalbas. Jo rūmų centralizacija Versalyje su laiku pavertė prancūzų kalbą aristokratų kalba. Kalbėjimas prancūzų kalba diplomatiniame pasaulyje tapo visiems įprasta etiketo forma. Tačiau provincijose žmonės vis dar plačiai naudojo vietinius tarmės variantus, vadinamus patois.
...tuo tarpu frankofonų kolonijos keitė kalbą savaip
Priešingai nei Prancūzijoje, XVII a. naujose kolonijose prancūzų kalba tapo bendrine kalba, kuria lengvai susikalbėdavo didžioji dalis naujakurių. Kai prancūzų monarchina pradėjo siekti kalbinio vientisumo bei vienybės, Kvebekas ir Prancūzijos Antilai platino prancūzų kalbą bei kultūrą ir tuo pačiu formavo savitus jų variantus. Tuo pačiu metu Karibuose pradėjo ryškėti kreolų kalbos pagrindai.
Frankofoniškų šalių skaičius palaipsniui išsiplėtė iki beveik 30 dėl antrantrosios kolonizacijos bangos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ir vėliau vykusios dekolonizacijos (ne visos buvusios kolonijos tapo Prancūzijos piliečiais). Daugelyje šių kolonijų prancūzų kalba susimaišė su vietinėmis kalbomis bei jų kalbinėmis šeimomis. Taip atsirado spalvingi ir unikalūs šių kalbų variantai.
Tarmių išnykimas
Nors Prancūzijos revoliucija nuvertė Liudviką XVI ir nutraukė Burbonų dinastijos valdymą, ji tęsė Saulės Karaliaus kalbos politiką. Po Bastilijos šturmo, Teroro valdymo, Napoleono imperijos, monarchijos sugrįžimo, Antrosios imperijos ir Trečiosios Respublikos vietiniai patois vis sparčiau nyko XIX a. eigoje.
1880 m. švietimo ministras Žiulis Feris pertvarkė švietimo sistemą. Pradinė mokykla Prancūzijoje tapo privaloma, nemokama ir nepriklausoma nuo religijos. Tai dar labiau skatino naudoti prancūzų kalbą vietoje tarminių jos versijų. Vaikai mokykloje mokėsi prancūziškai ir vėliau perduodavo kalbą savo vaikams.
Šiandieninė prancūzų kalba ir kas jai padarė įtaką
Žinoma, prancūzų kalba kito ir po XIX a. Kolonijinės ambicijos atvėrė kelią imigrantams iš Šiaurės Afrikos, o prancūzų kariai buvo siunčiami į Alžyrą, Tunisą ir Maroką. Net po Alžyro karo daug alžyriečių liko gyventi Prancūzijoje, todėl arabų kalba dar kartą padarė įtaką prancūzų kalbai. Pirmą kartą tai nutiko dėl ispanų kalbos įtakos Renesanso laikotarpiu, o dabar daugiausia pasireiškia prancūzų šnekamojoje kalboje, pvz., žodžiais toubib (gydytojas) ar bled (kaimelis, užkampis).
Kad ir kaip būtų ironiška, tačiau anglų kalba pakeitė prancūzų kalbą kaip pagrindinę tarptautinę komunikacijos kalbą. Ji prancūzų kalboje išliko per tokius išsireiškimus kaip jogging, week-end ar chewing-gum. O kur dar visas interneto šnekamosios kalbos žodynas. Nors nuo 1990-ųjų ne kartą bandyta „išsaugoti kalbos tyrumą“, šie žodžiai neišnyko.
Kita vertus, Europos Sąjunga palaiko regionines kalbas ir kalbinę įvairovę. Dėl to kai kurios patois tarmės atgimė ir šiandien patiria savotišką renesansą.
Dabar, kai jau žinote, kaip susiformavo kalba, kuria kalbėjo tiek daug žymių prancūzų, galite pradėti gilintis ir į kitus jos niuansus: pagrindinius žodžius, išsireiškimus ir pradėti praktikuotis paprasčiausius dialogus su savo korepetitoriumi ar draugais.
Ar jums patiko šis straipsnis? Pasižymėkite!
Loading...
