Šis karas, kaip ir kiti karai, yra karas, kuris yra skirtas kitiems karams užbaigti.
David Lloyd George, britų ministras pirmininkas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje.
XX a. aušra buvo neregėtos pažangos ir inovacijų metas – tai laikotarpis, kai žmogaus skrydis iš svajonės virto realia galimybe: tai liudija Cepelinas (1900 m.), brolių Wright’ų lėktuvas (1903 m.) ir sraigtasparnis (1907 m.).
Bakelitas – beveik nesunaikinama naftos pagrindu sukurta medžiaga – atvėrė duris į visiškai naujas rinkas ir įkvėpė sumaniausius protus. Kiekvienas plastikinis daiktas, kurį šiandien naudojame, savo kilmę gali atsekti iki Leo Baekelando sukurtos formulės (1907 m.).
Viskas – nuo mėgstamo pliušinio meškiuko (1902 m.) iki dirbtinio apšvietimo (1902 m.), kurio šiandien beveik nepastebime – buvo atrasta, išrasta arba sukurta šimtmečių sandūroje.
Netgi arbatos pakeliai jūsų mėgstamam puodeliui arbatos buvo išrasti 1904-aisiais!
Siurbliai, traktoriai, neoninės šviesos... XX a. pradžia pasauliui atnešė tikrą genialumo sprogimą, kuris žingsnis po žingsnio pavertė žmonių gyvenimą lengvesiu ir patogesniu.
Kas galėjo nuspėti, kad vos po keleto metų įvyks 1 pasaulinis karas, turėjęs būti „paskutinis visų karų“?
Pirmojo pasaulinio karo išvakarės
Galima sakyti, kad europiečiai, kaip kaimynai, tikrai daug kariavo tarpusavyje!
Laimei, trys imperijos – Osmanų, Prūsijos ir Romanovų Rusijoje – šiek tiek laikė viską „ant pavadžio“.
Prūsija tuo metu apėmė didelę dalį Vokietijos, Lenkiją ir dalį Rytų Rusijos. Osmanų imperija, nors ir praradusi politinę bei karinę reikšmę, vis dar buvo ekonomiškai stipri ir svariai prisidėjo prie XIX a. pabaigos taikos pastangų.
Austrijos–Vengrijos imperija buvo savotiška keistenybė. Šiandien ji kartais vadinama imperija, bet realybėje tai buvo dviguba monarchija, kuri kartu sprendė tik užsienio politikos ir karinius klausimus. Visi kiti reikalai – ypač tie, kurie buvo specifiniai atskirų monarchijų viduje – buvo valdomi jų pačių vyriausybių.
Tzv. Austrijos–Vengrijos imperija užėmė didžiąją dalį Pietryčių Europos, ribojosi su Rusija vakaruose ir Vokietijos žemėmis šiaurėje.
Kai kurie žmonės nebuvo patenkinti, kad jų šalis buvo įtraukta į šią sistemą – būtent toks nusiteikimas ir tapo Didžiojo karo (Pirmojo pasaulinio) pradžia.
Bet prie to dar prieisime. Toliau pieškime žemėlapį…
Niekas nemėgo prancūzų, todėl, kad Prancūzija netaptų jokia rimta jėga, Vokietijos kancleris inicijavo vadinamąjį Imperatorių aljansą – tai buvo sąjunga tarp trijų pagrindinių Europos sostų.
Jeigu kilo klausimas, kodėl prancūzai buvo taip nekenčiami – viskas dėl Napoleono, kuris prarado valdžią Vaterlo mūšyje.
Otto von Bismarkas šiandien laikomas žmogumi, kuriam pavyko sukurti Imperatorių aljansą. Įžvalgus, gudrus ir diplomatiškai miklus – jis turėjo „auksinį prisilietimą“ beveik bet kokiose derybose. Tiesa, pasak daugumos, jis nebuvo labai malonus žmogus.
Tačiau kylantis nepasitikėjimas Rusijos įsipareigojimais aljansui paskatino Prūsiją ir Austriją–Vengriją sudaryti Dvigubąjį aljansą, iš esmės pašalinus carą iš tolimesnių derybų ir ignoruojant jo karinę jėgą. Vėliau prie jų prisijungė Italija, ir aljansas tapo Trigubu.
Tuo metu Amerika, mėgaudamasi laikotarpiu prieš Didžiąją depresiją ir sparčiai augančia pramone, darė pažangą srityse, kurios netrukus stipriai paveiks karo baigtį.
O kaipgi Britų imperija?
Iki pat XX a. pradžios britai džiaugėsi savo išskirtine padėtimi – vadinamąja „didinga izoliacija“. Tai reiškė, kad buvo vengiama ilgalaikių sąjungų ir remiamasi tik savo milžiniška kolonijine galia – tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu.
Nors tuo metu Europoje vyravo santykinė taika, vis dėlto įvyko ir keli susirėmimai – pavyzdžiui, Būrų karai, kurie aiškiai parodė, kad net ir tokia galinga imperija kaip Britanija turi pažeidžiamų vietų.
Būtent dėl to buvo sudaryta Entente Cordiale – kelių susitarimų serija, kuri žymiai pagerino Anglijos ir Prancūzijos santykius. Vėliau buvo pasirašyta ir Anglijos–Rusijos konvencija, kuri reiškė, kad jei Prancūzija arba Rusija patektų į karą ir prireiktų pagalbos – Britanija prisijungtų.
Tuo pat metu Prancūzija ir Rusija jau buvo sudariusios savo atskirus susitarimus.
Ir štai 1914 metais turime du aiškius blokus: Vokietijos–Prūsijos, Austrijos–Vengrijos ir Italijos Trigubą aljansą, kuriam priešpriešinamas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos Trigubas susitarimas (Entente).
Kadangi mūšio linijos jau nubrėžtos – metas pereiti prie kovos!
Šaltinis: Vikipedija
Šūvis, nuskambėjęs visame pasaulyje
Austrijos sosto įpėdinis erchercogas Pranciškus Ferdinandas viešėjo Sarajeve – Bosnijoje, teritorijoje, kurią Austrijos–Vengrijos imperija buvo aneksavusi iš silpstančios Osmanų imperijos.
Tarp minios, susirinkusios palei jo kortežo maršrutą, buvo šeši organizacijos „Jaunoji Bosnija“ nariai – politiniai disidentai, ypač aktyvūs mokyklose. Jie planavo nužudyti erchercogą, kad priverstų Austriją–Vengriją atsisakyti pietų slavų provincijų.
Į pravažiuojantį automobilį mesti sprogmenys taikinio nepasiekė – buvo sužeisti keli pašaliniai žmonės. Stebėtina, bet tai buvo vienintelis bandymas pasikėsinti į garbingą svečią kol jis buvo viešumoje.
Visai atsitiktinai, kai erchercogas sugrįžo iš ligoninės, kur lankėsi pas sprogimo metu sužeistus žmones, netyčia pasukus klaidinga kryptimi jį atvedė tiesiai į vieno iš užpuolikų taikiklį. Šis buvo ginkluotas pistoletu.
Du šūviai – vienas į erchercogą, kitas į jo žmoną – paleisti vos dvidešimties nesulaukusio jaunuolio, įstūmė Europą į chaosą.
Nors karo nuojautos vos palietė Vienos visuomenę, politinis poveikis buvo gilus.
Nuo priešserbiškų riaušių Sarajeve, kurias skatino Austrijos–Vengrijos lyderiai, iki žymių serbų suėmimų ir išdavimų – visa tai privedė prie vadinamojo Liepos ultimatumo: tyčia nepriimtinų reikalavimų, pateiktų Serbijos vyriausybei su aiškia intencija išprovokuoti karą.
Tokie reikalavimai dažnai sukelia pasaulį drebinančius įvykius – pagalvokite, kaip panašūs veiksmai vėliau padėjo iškilti nacių Vokietijai!
Įsitraukia visi
Tarsi tik laukusios progos pradėti kariauti, visos šalys mobilizavo savo kariuomenes vos tik Austrija–Vengrija paskelbė karą Serbijai (1914 m. liepos 28 d.).
- Liepos 29 d. Rusija žygiavo remti Serbijos.
- Rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai už jos mobilizaciją.
- Prancūzija, kurios Vokietija prašė išlikti neutralia, atsitraukė nuo savo vakarinių sienų, bet mobilizavo savo atsargines karines pajėgas.
Tokie prieštaringi Prancūzijos veiksmai sukėlė Vokietijai didelių problemų. Pagal Schlieffeno planą vokiečiai planavo didžiąją dalį kariuomenės permesti į vakarus, bet reaguodami į Prancūzijos mobilizaciją buvo priversti aktyvuoti rezervus ir siųsti dalį karių į rytus.
Dar daugiau painiavos kilo dėl Austrijos ir Vokietijos bendradarbiavimo – Austrija manė, kad Vokietija padės jai kovoti su Rusija, tačiau Vokietija turėjo kitą planą: sulaikyti prancūzus, kol austrams teks patiems tvarkytis su rusais ir serbais.
Papildomas nesusikalbėjimas lėmė, kad Vokietijos imperatorius Vilhelmas buvo informuotas, esą britai išliks neutralūs, jei Prancūzija nebus užpulta. Gavęs priešingą informaciją, imperatorius suteikė savo generolui visišką laisvę veikti kaip šis norės.
Rugpjūčio 3 d., jau užėmusi Liuksemburgą, Vokietija paskelbė karą Prancūzijai.
Tada Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai už netenkinantį atsakymą į jos reikalavimą gerbti Belgijos neutralitetą.
Pirmasis pasaulinis karas ir likęs pasaulis
Centrinės valstybės ir sąjungininkai kariavo ne vieni – tai juk buvo pasaulinis karas: kovos vyko kone visuose žemynuose ir atvirose jūrose!
Azija
Vokietija valdė didelius plotus – Kinijoje ir tuomet vadintoje Vokiečių Samoa teritorijoje. Naujoji Zelandija ir Australija įsitraukė į veiksmus, užimdamos tas Samoa teritorijas bei salą, kuri vėliau buvo pavadinta Naująja Britanija.
Tuo tarpu Japonija ėmė veikti Mikronezijoje, o vėliau užėmė Čingdao uostą Kinijos šiaurės vakaruose – tai buvo Vokietijos valdomi regionai.
Afrika
Didelė dalis žemyno buvo kolonizuota Europos valstybių, tad dabar buvusios kolonijos stojo į kovą tarpusavyje.
Prancūzai ir britai susivienijo prieš vokiečius, perimdami jų Togolando ir Kamerūno protektoratus.
Vokiečių pajėgos, dislokuotos Pietvakarių Afrikoje, puolė Pietų Afriką, kur buvo įsikūrę britų kariai. Kovos ten tęsėsi iki pat karo pabaigos.
Indija
Nepaisant Vokietijos pastangų sukelti sukilimus, Indija liko tvirtai ištikima Britų karūnai. Vyrai masiškai stojo į kariuomenę – daugiau nei milijonas indų kariavo Afrikoje, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Pažymėtina, kad jų pastangos buvo motyvuotos viltimi gauti nepriklausomybę nuo Britanijos. Deja, po karo pabaigos ši viltis taip ir neišsipildė.
Amerikos prisijungė prie kovų gana vėlai.
Jungtinės Valstijos laikėsi neutralumo pozicijos iki 1915 m., kai vokiečių povandeninis laivas nuskandino Lusitania. Laive žuvo 128 amerikiečiai, ir tai paskatino prezidentą Woodrow Wilsoną pareikalauti, kad Vokietija netaikytų smūgių civiliniams laivams.
Vokietija pažadėjo, bet karui tęsiantis – jau trečius metus, atnaujino neribotą povandeninį karą, žinodama, kad JAV į tai atsakys.
Vokietijos užsienio reikalų ministras pasiuntė telegramą, kviesdamas Meksiką sudaryti sąjungą su Vokietija ir kovoti prieš JAV, tačiau britai ją perėmė ir perdavė Amerikos prezidentui per JAV ambasadą Londone.
Tai, kartu su šešių amerikiečių prekybinių laivų nuskandinimu, buvo pakankama priežastis: 1917 m. balandžio 6 d. Jungtinės Valstijos prisijungė prie sąjungininkų kovos prieš Vokietiją.
Pietų Amerikos šalys ir Karibų jūros valstybės nebuvo išimtis: paskutiniais karo metais beveik kiekviena valstybė paskelbė karą Vokietijai, o Panama ir Nikaragva – ir Austrijai.
Dėl savo masto Pirmasis pasaulinis karas laikomas vienu garsiausių istorinių įvykių pasaulyje.
Pirmojo pasaulinio karo analizė
Austrija patyrė didžiulių nuostolių jau pirmosiomis konflikto dienomis. Iš tiesų, Serbijos pajėgų pergalė prieš Austro-Vengrijos armiją laikoma vienu didžiausių šiuolaikinės istorijos netikėtumų.
Daugiau nei 35 milijonai sužeistų ir žuvusių – Pirmasis pasaulinis karas laikomas vienu kruviniausių karų visos žmonijos istorijoje.
Daugybė mirčių tikėtina kilo dėl to, kad karas prasidėjo su 19-ojo amžiaus ginkluote ir mūšių taktikomis, tačiau karui tęsiantis, tas pats inovacijų sprogimas, kuris skatino civilizacijos pažangą, padarė kovas kur kas mirtinesnes:
- 1916 m. rugsėjį britai pirmą kartą panaudojo tankus, vėliau juos pasekė prancūzai ir vokiečiai;
- Artilerija ir orlaiviai įnešė naujų grėsmių iš dangaus;
- Radijo ryšys, telefonai ir belaidė komunikacija leido perduoti informaciją tarp fronto linijų ir sprendimus priimančių vadovų, esančių toli nuo mūšio;
- Apkasų karas, kurį leido vystytis granatų tobulinimas, žudė be atodairos – nuo ligų arba sprogimų;
- Didžiosios Britanijos karinis jūrų laivynas negalėjo įveikti vokiečių povandeninių laivų slapukumo.
Viskas galėjo tęstis be pabaigos, jei ne Rusijos revoliucija, kurios pabaiga atvedė prie taikos sutarties pasirašymo su Vokietija.
Vienas po kito visi Vokietijos sąjungininkai kapituliavo. Vokietija liko viena prieš viso pasaulio priešininkus, Vokietijos imperatorius Vilhelmas II atsisakė sosto 1918 m. lapkričio 9 d., palikdamas likusiems politikams pasirašyti paliaubas.
Tai iš tiesų buvo „karas, kuris užbaigs visus karus“... kol neprasidėjo Antrasis pasaulinis.
Ar jums patiko šis straipsnis? Pasižymėkite!
Loading...
