Mene yra tik vienas dalykas, tikrai vertas dėmesio: tai, ko negali paaiškinti.
Žoržas Brakas
Meno pasaulis bėgant laikui daug keitėsi. Dėka klasicizmo, romantizmo, simbolizmo, flamandų tapybos, popmeno ir kitų meno judėjimų, meno pasaulis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje smarkiai pasikeitė nuo „Medūzos plausto“, „Gernikos“ ar „Monos Lizos“ laikų.
Šiuolaikinis menas ir toliau traukia meno mylėtojus visame pasaulyje. Kiekvieną spalį Vilniuje, Litexpo parodų centre, vyksta tarptautinė šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius – didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Čia suguža galybė galerijų, mugėje taip pat vyksta diskusijos ir renginiai, kviečiantys giliau pažinti meno pasaulį.
Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius tapybos istorijos laikotarpius: priešistorinius urvų piešinius, antikos ir viduramžių tapybą, Renesansą, baroką ir rokoko, neoklasicizmą ir realizmą, populiariausius paveikslus, šiuolaikinį ir modernųjį meną.
Meno kryptys ir stiliai: priešistorinė tapyba
Tapyba atsirado kur kas seniau, nei galėtumėte pamanyti. Urviniai žmonės pradėjo tapyti dar Magdalenijos laikotarpiu, tarp 17 000 ir 10 000 m. pr. Kr. Paprastai jie naudojo tris spalvas: anglies juodą, raudonąją ochrą ir geltonąją ochrą. Šios spalvos buvo išgaunamos iš mangano ir geležies.
Tais laikais portretai ir natiurmortai dar neegzistavo. Priešistoriniai žmonės dažniausiai piešė gyvūnus, tokius kaip arkliai, bizonai ar mamutai. Norėdami suteikti kūriniams daugiau gylio, jie išnaudojo urvo sienų nelygumus ir įdubas.
Šie piešiniai vis dar yra intensyvių archeologinių tyrimų objektas. Daugiausia urvų piešinių rasta Prancūzijoje ir Ispanijoje, o Lascaux urvai Prancūzijoje yra vieni populiariausių lankytinų vietų.
Ką reiškia priešistoriniai piešiniai?
Šiandieniniame pasaulyje turime ištisas pramonės šakas, skirtas gyvenamosios erdvės puošybai: interjero dekoravimas, namų tobulinimas ir parduotuvės, prekiaujančios tokiais produktais, gamyklos, juos gaminančios ir televizijos laidos, skatinančios šias idėjas bei „pasidaryk pats“ projektai.
Yra ir tokių, kurie savo karjerą paskiria kitų namų dekoravimui. Ar tai naujo žmogaus evoliucijos etapo požymiai?
Ne. Lascaux urvų piešiniai rodo, kad interjero dizainas egzistavo ir prieš daugybę amžių. Vis dėlto tik pastarąjį šimtmetį jis išsivystė į tarpusavyje susijusių pramonės šakų tinklą.
Didžiąją dalį civilizuotos žmonijos istorijos laikotarpio tik turtingieji ir maldos namai galėjo sau leisti kilimus, gobelenus, paveikslus ar langų puošmenas. Vargesnių žmonių būstų langai, sienos ir grindys dažniausiai likdavo nepuošti.
Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad tie, kurie nebuvo kilmingi, neturėjo noro savaip pasipuošti namus.
Daugelis meną sieja su kultūra, laikydami jį šios atspindžiu, tačiau yra kur kas gilesnė, fundamentalesnė priežastis, kodėl dauguma mūsų siekia pagražinti aplinką, kurioje gyvename.
Žmones visada traukė grožis ir estetika.
Ir ne tik mus, žmones, traukia estetika. Gamtoje gausu pavyzdžių: įspūdingi liūto karčiai, didinga povo uodega ar spalvingi drugelio sparnų raštai – tai tik keli iš jų.
Archeologai ir sociologai lygina Lascaux urvų piešinius su Pietų Afrikos bušmenų genčių menu. Jie padarė išvadą, jog šis menas buvo dvasinio pobūdžio ir yra tikimybė, jog buvo sukurtas transo būsenoje.
Analizė rodo, kad ramesni gyvūnai, tokie kaip arkliai ir elniai, dažnai vaizduojami grupėmis, o agresyvesni, tokie kaip bizonai ar stumbrai, vaizduojami kur kas grėsmingiau.
Akivaizdu, kad ankstyvieji menininkai intelektualiai suvokė juos supančius žvėris, intuityviai jautė spalvas ir meistriškai perteikė savo kūrinius.
Nesvarbu, ar šie ir kiti urvų piešiniai buvo skirti tik genties medžioklės istorijai, dvasinio transo išraiškai ar tiesiog gyvenamosios erdvės puošybai, jie neabejotinai įrodo žmogaus norą išreikšti save visais įmanomais būdais.
Tapyba antikos laikais
Laikui bėgant, tapyba keitėsi, tačiau jos pagrindai išliko. Antikos laikais graikai puošė savo vilų sienas ir kitus architektūrinius kūrinius. Dažniausiai jie tapė žmonių, gyvūnų ar religinius vaizdus, vaizduojančius ritualus ir aukojimus.
Graikų tapyba taip pat garsėja keramikos dekoru. Raudona ir juoda spalvos buvo dažnai naudojamos kasdienio graikų gyvenimo scenoms vaizduoti.
Šis stilius paveikė ir romėnų tapybą. Italijoje tapytojai puošė vilas peizažais, taip sukurdami vienas iš pirmųjų optinių iliuzijų.
Kaip tapyba vystėsi antikos laikais
Graikai pirmavo meno sferoje, kaip ir daugelyje kitų sričių.
Archajiniu laikotarpiu jų paveiksluose pastebimi subjektai dažnai vaizduojami formaliose pozose, stovinčiose tiesiai, su bent viena ranka nuleista prie šono. Statulos sekė tuo pačiu modeliu.
Po archajinio laikotarpio atėjo klasikinis. Klasikiniame graikų mene subjektai atrodo laisvesni, kartais net aktyviose pozose, laikantys ginklus ar muzikos instrumentus. Statulos atspindėjo tapybos tendencijas – puikus pavyzdys yra Dzeuso statula Olimpijoje.
Helenistinis laikotarpis išplėtė temų įvairovę. Anksčiau mene buvo vaizduojami tik gerbiami veikėjai: dievai, deivės, valstybės veikėjai ar kariai. Nuolatiniai teritorijų užkariavimai suteikė to meto menininkams didesnį temų pasirinkimą.
Freska, nutapyta karališkojoje Makedonijos kapavietėje, vaizduoja visą sceną: arkliais traukiamą vežimą, ryžtingą Hadą, bandantį suvaldyti išsigandusią pagrobtąją, o jos motina žvelgia su neviltimi, kitiems skubant pasitraukti iš kelio.
Detalumo lygis, prasidedantis nuo Hado ugningų garbanų ir pasibaigiantis ties įspūdingu atlikimo meistriškumu, rodo, kaip toli pažengė tapybos menas. Tai taip pat atskleidžia ir žmogaus gebėjimą pasakoti istorijas ir mūsų susidomėjimą mitologija.
Helenistinis laikotarpis taip pat išpopuliarino peizažus.
Iki tol peizažai retai buvo meninis elementas, tačiau freskos su peizažais dažnai atspindėjo helenistinių rašytojų istorijas. Jos buvo naudojamos turtingesniuose namuose kaip edukacinė priemonė.
Mozaikos ir skulptūros taip pat buvo svarbios helenistiniu laikotarpiu. „Milo Venera“ turbūt yra garsiausia to laikotarpio statula.
Rankraščiai viduramžių laikotarpiu
Viduramžiais tapyba kasdieniame gyvenime buvo labai retas reiškinys. Paprastai ji buvo naudojama rankraščiams, tokiems kaip „Valandų knyga“, iliustruoti. Ši krikščioniška maldaknygė nurodydavo, kada ir kaip tikintieji turėtų melstis.
Iliustruoti rankraščiai yra dažniausiai pasitaikanti meno forma viduramžių laikais. Vėliau menininkai pradėjo tapyti ant medinių lentelių. Pergamentas vis dar buvo naudojamas, tačiau medinės lentelės tapo naujaja drobe.
Kitos meno formos viduramžių laikotarpiu
Kol tapytojai skundėsi dėl dažų ar drobių trūkumo, kitos meninės išraiškos formos ėmė klestėti.
Mozaikos technika, pirmą kartą išbandyta helenistiniu laikotarpiu ir šioje epochoje labai ištobulėjo. Turėdami daugiau spalvų ir įvairesnių temų, menininkai, ypač Bizantijoje, puoselėjo savo talentą mozaikų kūrybos sferoje.
Bizantijos mozaikos dažniausiai būdavo religinio pobūdžio, tačiau šis menas neapsiribojo tik bažnyčiomis. Kiti pastatai, kurių sienos netiko tapybai ar kitoms puošmenoms, lengvai atlaikė mozaikų dangą.
Tačiau plačiai paplitę nesutarimai dėl religinių figūrų vaizdavimo nulėmė, kad dauguma tokių mozaikų buvo sunaikinta.
Bizantiečiai išnaudojo inkrustuotų plytelių galimybes, o jų freskos perėmė friezų tradiciją.
Viduramžių freskos vaizduodavo ištisas, dažniausiai religines, istorijas ir buvo tapomos beveik ant visų įmanomų paviršių, įskaitant bažnyčių lubas.
Kadangi freskos buvo tapomos ant dar drėgno kalkių tinko, džiūstant sienai dažai tapdavo jos dalimi, todėl šis tapybos būdas greitai tapo itin mėgstamas visoje Europoje.
Kol bizantiečiai ir karolingai dominavo tapybos ir mozaikų srityje, anglosaksai pasirinko metalo dirbinius kaip savo meninės išraiškos priemonę.
Anglosaksų kūriniai buvo sudėtingi, detalūs, įmantrūs ir ryškūs. Papuošalai, šarvai ir net sienų puošmenos buvo meistriškai gaminami iš aukso, sidabro ir, mažesniu mastu, poliruotos bronzos.
Renensanso laikotarpis, drobių atsiradimas
Renesanso laikotarpis tapo tikra tapybos revoliucija. Tapytojai ėmė tolti nuo vien tik religinių temų ir pradėjo vaizduoti juos supantį pasaulį bei tapyti žmonių portretus.
Leonardas da Vinčis į meną įnešė mokslą. Jis naudojo mokslą žmogaus anatomijai studijuoti, kad galėtų nutapyti žmones kuo tikroviškiau.
Drobės atsiradimas kardinaliai pakeitė tapybos būdą. Nors mediniai pagrindai vis dar buvo naudojami, vis daugiau menininkų rinkosi drobes. Prasidėjo ir tapyba ant molbertų.
Paveiksluose pradėjo atsirasti perspektyva. Fra Andželiko, Andrea Mantegna, Tintoretas, Sandras Botičelis, Rafaelis, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas – žymiausi to meto menininkai buvo italai. Tačiau šiuo laikotarpiu išgarsėjo ir olandų mokykla.
Aukštasis Renesansas, vykęs tarp 1500 ir 1530 m., laikomas didžiausia tapybos viršūne. Leonardas da Vinčis, Pranciškaus I įsakymu persikėlęs į Prancūziją, sukūrė sfumato techniką, leidusią švelniau pereiti tarp skirtingų spalvų. Menininkai ėmė linkti prie manierizmo. Tai žymėjo baroko laikotarpio pradžią.
Baroko ir rokoko tapyba
XVII a. pradžioje tapytojai ėmė tolti nuo Renesanso tapybos. Taip pamažu radosi baroko tapyba.
Tarp žymiausių Renesanso ir baroko tapytojų buvo:
- Karavadžas
- Rembrantas
- Rubensas
- Velaskesas
- Pusenas
- Žoržas de La Turas
- Vermejeris
Karavadžo darbai itin tiksliai atspindi barodo tapybą bei jos stilių. Skirtingai nei Renesanso kūriniai, baroko paveikslai vaizduoja niūras ir tragiškas scenas. Menininkai dažnai žaidė su šviesa ir šešėliais, taip siekdami sukelti daugiau emocijų.
Chiaroscuro technika stengėsi sukurti tokį įspūdį, tarsi veikėjai būtų apšviesti žvakių šviesa, kad stipriau išreikštų kontrastą.
Vėliau Europą užkariavo rokoko stilius. Jis buvo kur kas lengvesnis, kartais net šiek tiek erotiškas. Šis dekoratyvus stilius buvo naudojamas baldams, o rokoko tapyba dažnai puošė karališkus rūmus ir didikų namus. Prancūzijoje šio stiliaus atstovais bei pradininkais buvo Vato, Šardenas ir Fragonaras.
Nuo neoklasicizmo iki realizmo
XIX a. meno judėjimų atžvilgiu buvo audringas metas. Skirtingi stiliai ir judėjimai keitėsi vienas po kito, todėl šis amžius buvo vienas svarbiausių bei ryškiausių meno istorijoje.
Neoklasicizmas ir Žakas-Lui Davidas
XVIII a. pabaigoje daug tapytojų troško grįžti prie paprastumo. Rokoko lengvabūdiškumas ir baroko tamsumas paskatino dailininkus atsigręžti į klasikinę tapybą. Švietimo amžiuje, atradus Pompėjos griuvėsius, užgimė neoklasicizmo judėjimas. Senovės stilius tapo pavyzdžiu menininkams, norintiems sugrįžti prie ankstyvųjų šaknų.
Šis judėjimas atvėrė kelią romantizmui.
Eženo Delakrua romantizmas
Romantizmas buvo vienas svarbiausių meno judėjimų istorijoje. Žymūs tapytojai, tokie kaip Eženas Delakrua, Teodoras Žeriko ir Fransiskas Goja, priklausė šiam judėjimui, kuris kėlė stiprias emocijas ir melancholiją. Paveiksluose dažnai vaizduojami gamtos katastrofų įvykiai. Šis judėjimas atspindėjo norą parodyti, kad gamta yra kur kas stipresnė už žmogų. Paveiksluose matomos žudynės, laivų sudužimai ir panašios temos.
Giustavas Kurbė ir realizmas
Realizmo judėjimo tikslas buvo atspindėti tikrus įvykius kuo natūraliau. Šios meno krypties atstovai norėjo žmogų atvaizduoti jo darbų procese. Socialiniai pokyčiai, kasdienis gyvenimas, mašinų atsiradimas – realistai stengėsi gyvenimą atvaizduoti taip tiksliai, kaip tik įmanoma.
Kai XIX a. pabaigoje atsirado fotografija, menininkams nebeliko poreikio tapyti taip tikroviškai. Pamažu tapyba tapo išraiškos priemone.
Modernioji ir šiuolaikinė tapyba
1872 m. Klodo Monė paveikslas „Įspūdis, saulėtekis“ buvo pristatytas „Atmestųjų salone“. Jis buvo labai toli nuo tuo metu priimtinų akademinių stilių, todėl sulaukė negailestingų kritikų pašaipų. Tai buvo paveikslas, kuris vaizdavo paprastą kasdienį įvykį, o ne didingus momentus, kaip tuo metu buvo įprasta.
Taip gimė impresionizmo judėjimas. Tiesą sakant, impresionizmo pavadinimas atsirado būtent iš Monė paveikslo „Įspūdis, saulėtekis“.
Po Monė atsirado daugiau menininkų, tapiusių panašiu stiliumi. Sezanas, Gogenas ir Vincentas van Gogas toliau tapė įvairius peizažus ir natiurmortus. Fovizmas ir Pont-Aveno mokykla sustiprino mintį, kad modernusis menas įsitvirtino visam laikui.
Po kelerių metų atsirado šiuolaikinė tapyba kartu su žymiuoju Pablu Pikaso. Savo paveikslu „Avinjono merginos“ Pikasas paliko pėdsaką meno pasaulyje, sukūręs dekonstruotą kūrinį, kuriame trūko perspektyvos ir tikslių žmogaus proporcijų. Taip jis padėjo pagrindą kubizmui.
Kartu su savo draugu Žoržu Braku jis stengėsi išjudinti nusistovėjusias meno ribas. Vėliau atsirado Kandinskio abstraktusis menas, dadaizmas su Marseliu Dišanu ir Fransiu Pikabija, o Dali ir Magritas atnešė siurrealizmą. Šie judėjimai amžiams pakeitė XX a. meno kraštovaizdį ir tebeturi įtakos šių dienų menininkams.
XX a. pradžios meno judėjimas, pasižymintis išbandymais ir maištingumu, atmetantis tradicinius meno kanonus, pabrėžiantis absurdą, atsitiktinumą ir antiestetiką.
Mažiau pastebimi meno judėjimai
XIX a. pabaigoje meno išraiška, ypač tapyboje, suklestėjo. Kai kurie judėjimai turėjo ilgalaikę įtaką, o kiti iš naujo apibrėžė meno sąvoką.
Fovizmas, trumpai gyvavęs XX a. pradžios judėjimas Paryžiuje, atmetė įprastą vaizdavimą ir vietoje to fokusavosi į neįprastas spalvas ir laisvesnį darbą teptuku. Nors ir buvo trumpalaikis, jis paveikė meno vystymosi kryptį.
Po fovizmo atėjo kubizmas, kurį pradėjo Pablas Pikasas. Jo „Avinjono merginos“ šokiravo tiek tema, tiek avangardiniu stiliumi. Kubizmas primena mozaikos meną, kaip pastebėjo kritikas Žanas Beralas. Be Pikaso, kubistais buvo ir Žoržas Brakas, Žanas Metzingė bei Albertas Gleizas.
Apie 1917 m. dadaizmas užėmė kubizmo vietą. Dadaistai, atmesdami logiką ir konvencijas, kūrė absurdą pabrėžiančius kūrinius, naudodami koliažus ir instaliacijas. Žymūs dailininkai dadaistai buvo Lui Aragonas ir Andrė Bretonas. Nors judėjimas gyvavo tik 1916–1920 m., jis padėjo pagrindą siurrealizmui.
Siurrealizmas apėmė ne tik meną, bet ir kultūrą. Salvadoras Dali, geriausiai žinomas siurrealistas, apjungė sąmoningą ir pasąmoningą tikrovę. Jo „tirpstantys laikrodžiai“ įgavo gilesnę prasmę. Siurrealizmas, kaip ir dadaizmas, paveikė muziką, literatūrą ir teatrą.
Šiandien postmodernizmas kalba apie kasdienius dalykus, ironiją ir išraiškos laisvę.
Ar jums patiko šis straipsnis? Pasižymėkite!
Loading...
