Bet kuris bent šiek tiek besidomintis filosofija ir jos istorija žino, kad Prancūzija buvo vienas pagrindinių filosofijos centrų Apšvietos laikotarpiu. Šioje šalyje gimė daugybė žymių šiuolaikinių filosofų. Taip galimai nutiko todėl, kad filosfija čia buvo ir vis dar yra dėstoma mokyklose ir jos žinios vertinamos baigiamajame egzamine, vadinamame Baccalauréat, prancūziškame A lygių atitikmenyje (tai priklauso ir nuo pasirinktos specializacijos).
Toliau šiame straipsnyje aptarsime keletą iškiliausių prancūzų filosofų:
| Filosofas | Laikotarpis | Indėlis | Pagrindiniai darbai |
| René Descartes | 1596–1650 | Šiuolaikinės filosofijos tėvas, žinomas dėl kartėziškosios abejonės | Meditacijos pirmąja filosofija (Meditations on First Philosophy), Diskursas apie metodą (Discourse on Method) |
| Voltaire | 1694–1778 | Pilietinių laisvių gynėjas, religijos kritikas | Kandidas (Candide), Laiškai apie anglų tautą (Letters on the English) |
| Jean-Jacques Rousseau | 1712–1778 | Visuomenės sutarties teorija, įtaka Prancūzijos revoliucijai | Visuomenės sutartis (The Social Contract), Emilis, arba apie auklėjimą (Émile, or On Education) |
| Montesquieu | 1689–1755 | Valdžių padalijimo principas | Įstatymų dvasia (The Spirit of the Laws) |
| Simone de Beauvoir | 1908–1986 | Egzistencialistinė feministinė filosofija | Antroji lytis (The Second Sex), Neapibrėžtumo etika (The Ethics of Ambiguity) |
| Michel Foucault | 1926–1984 | Poststruktūralizmas, galia ir visuomenė | Bausti ir prižiūrėti (Discipline and Punish), Seksualumo istorija (The History of Sexuality) |
| Jean-Paul Sartre | 1905–1980 | Egzistencializmas, laisvė ir atsakomybė | Būtis ir nebūtis (Being and Nothingness), Egzistencializmas yra humanizmas (Existentialism is a Humanism) |
| Blaise Pascal | 1623–1662 | Tikimybių teorija, Paschalio lažybos | Mintys (Pensées), Provincijos laiškai (Lettres provinciales) |
| Henri Bergson | 1859–1941 | Laiko ir sąmonės filosofija, gyvybinis polėkis | Laikas ir laisva valia (Time and Free Will), Kūrybinė evoliucija (The Creative Evolution) |
| Albert Camus | 1913–1960 | Absurdizmas, humanizmas, egzistencializmo poveikis | Svetimas (The Stranger), Sizifo mitas (The Myth of Sisyphus) |
| Auguste Comte | 1798–1857 | Pozityvizmo ir sociologijos pradininkas | Pozityviosios filosofijos kursas (Course in Positive Philosophy), Pozityviosios politikos sistema (System of Positive Polity) |
| Denis Diderot | 1713–1784 | Vienas iš „Enciklopedijos“ kūrėjų, svarbi Apšvietos figūra | Enciklopedija (Encyclopédie), Fatalistas Žakas (Jacques the Fatalist) |
Net jei filosofija ir nėra jūsų mėgstamiausia kategorija garsiausių prancūzų sąraše, kviečiame trumpai apžvelgti svarbiausias filosofijos figūras, kilusias iš frankų žemės.
Prancūzų filosofas rašytojas: viduramžiai
Peteris Abelardas
Peteris Abelardas (Petrus Abelaerdus) buvo XI a. teologas, gimęs 1079 m. Bretono regione, Le Pallet miestelyje. Jis buvo vidutinės kilmės, vyriausias sūnus savo šeimoje. Tėvas palaikė jo polinkį į mokslą. Pirmiausia Abelardas išgarsėjo kaip dialektikos, Aristotelio logikos formos, lektorius.
Jis priskyrė save realizmo mokyklai, kuri teigė, kad tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų suvokimo. Pasiekęs sėkmės loginėje analizėje, 1115 m. jis buvo paskelbtas Notre Dame mokytoju ir Sens bažnyčios kanoniku. Tuo metu jis užmezgė romaną su vieno iš kanonų dukterimi ir tai sugriovė jo teologinę karjerą. Abelardas ir Eloiza abu pasitraukė į vienuolynus.
Jų meilės laiškai yra išlikę iki šiandienos.
Vienuolyne Abelardas daugiausia domėjosi religija, bet neatsisakė dialektikos mokymo. Jis nuolatos konfliktavo su bažnyčios konservatyviais sluoksniais.
Filosofinis metodas, pagrįstas prieštaravimų analize ir sinteze, siekiant atskleisti tiesą per diskusiją ar idėjų raidos procesą.
Svarbiausias jo kūrinys yra „Etika“, kuriame jis atskiria ketinimą nuo veiksmo. Jis teigia, kad tikroji nuodėmė prasideda ketinime. Rinkdamasis kalbą, Abelardas rašė lotyniškai – tais laikais prancūzų kalba literatūroje dar nebuvo įsitvirtinusi.
Prancūzų filosofai renesanso amžiuje
Michelis de Montaigne
Michelis Eyquem de Montaigne gimė XVIII a. viduryje 1533 m., turtingoje šeimoje, kuri gyveno Akvitanijoje. Prancūzijos teismas jį laikė garbingu tarpininku. 38-erių jis pasitraukė į Montaigne pilies bokštą, kur įsirengė biblioteką. Praleidęs dešimt metų tyloje ir apmąstymuose, jis baigė rašyti savo garsiuosius „Esė“.
Montaigne priklausė pironistų skepticizmo mokyklai, kuri buvo pagrįsta žinojimo tyrimais. Žinomiausia jo frazė buvo „Aš nežinau“. Jis skaitė graikų filosofus: Sokratą, Plutarchą ir Erazmą Roterdamietį. Jo esė apima įvairias temas nuo vaikų psichologijos (gerokai anksčiau už Freidą) iki ugdymo, religijos ir politikos.
Šie raštai paveikė vėlesnius filosofus – nuo Franko Beko iki Pascalio ir Emersono.
Prancūzų filosofai Apšvietos amžiuje XVIII a.
René Descartes
René gimė 1596 m. La Haye, Prancūzijoje. Jis ilgai gyveno Nyderlanduose, kur vėliau jo mintys paveikė dar jauną Spinozą.
Descartes buvo itin įvairių pažiūrų ir buvo laikomas vakarų filosofijos ir modernios matematikos pradininku. Garsiausia jo frazė – „Cogito ergo sum“ („Mąstau, taigi esu“). Jis iškėlė ontologinę kartėziško dualizmo teoriją: vienintelė neabejotina tikrovė yra mąstymas. Protas ir kūnas – atskiros esybės. Etiką jis laikė mokslo šaka.
Descartes taip pat atvėrė savarankiško mąstymo epochą filosofijoje. Jis ragino ne priimti autoritetus, o remtis kritiniu mąstymu.
Jo padaryta įtaka buvo milžiniška: jis įkvėpė Spinozą, Leibnizą, Hume’ą bei kitus.
Jean Jacques Rousseau
Nors ir gimė Ženevoje 1712 m., Jean-Jacques Rousseau daugiausiai veikė Prancūzijoje ir buvo siejamas su Jakobinų klubu revoliucijos metu. Jo įtaka smarkiai paveikė Robespjero ir Sentžysto ideologiją. Teigiama, kad idėjomis jis įkvėpė deizmą tapti pirmosios Prancūzijos Respublikos pasirinktu tikėjimu.
Priešingai nei Hobbesas, Rousseau manė, kad žmogus pagal prigimtį yra geras, o ne blogas. Jo idealas – primityvi, bet disciplinuota visuomenė, kurios nariai gyvena bendruomeniškai, o ne egoistiškai. XVIII amžiaus kritikai pabrėžė jo moralinius principus ir tai atsispindėjo politinėse teorijose. Jis kalbėjo apie valstybę, valdomą žmonių. Šios valstybės struktūra priklausytų nuo mažesnių bendruomenių.
Žmonės yra sukti, bet žmogus – geras.
Jis taip pat siūlė idėją ugdymui be baudimo – tik pasekmių pagrindu.
XIX a. mokslo ir industrializmo amžius
Henri Poincaré
Henri gimė 1854 m. Nancy mieste ir buvo žinomas dėl savo matematinių atradimų. Jis dirbo civiliniu kasybos inžinieriumi ir tuo pačiu metu dėstė Sorbonoje.
Kaip ir Kantas, jis matematiką matė ir priėmė kaip ne tik analitininį, bet ir sintetinį mokslą. Jis laikė pasaulį iš esmės deterministiniu, bet pripažino kūrybą kaip dviejų etapų modelį: atsitiktinės idėjos ir jas vertinantis kritinis momentas (kuris įkvėpė Daniel Dewitt laisvos valios filosofinę idėją). Jis nebuvo empirikų rėmuose, bet labiau realistas ir anti-realistas.
1908: modernios prancūzų filosofijos gimimas
Kad ir kaip bebūtų keista, bet trys įtakingiausi XX amžiaus prancūzų filosofai gimė tais pačiais metais: 1908 m.
Simone de Beauvoir
Simone de Beauvoir buvo viena ryškiausių XX a. prancūzų rašytoja, tačiau ji nelaikė savęs filosofe. Nepaisant to, ji padarė gana didelę įtaką daugeliui šiuolaikinės filosofijos sričių, ypač feministiniam egzistencializmui ir socialinei feminizmo teorijai. Tokiu būdu ji tęsė ankstesnių moterų filosofių, tokių kaip Mary Wollstonecraft, tradicijas. Ji buvo lyties skirtumų pradininkė ir pati idėja, kad dauguma dalykų, kurie apibrėžia moterį šiuolaikinėje visuomenėje, yra paprasčiausiai išmokta ir paveikta visuomenės požiūrio į tai, kaip moteris turėtų galvoti ar elgtis. Pradžioje ji tikėjo, kad socialinė revoliucija atneš būtinus pokyčius įsitikinimuose bei moralinėse nuostatose, kurios liečia lyčių lygybę. Vėliau ji atsisakė savo marsistinių pažiūrų.
Ji buvo Merleau-Ponty draugė ir ilgai palaikė santykius su Jean-Paul Sartre.
Claude Lévi-Strauss
Dar vienas socialinis filosofas, kuris taip pat gimė 1908 m., buvo Claude Lévi-Strauss. Jis į filosofiją žvelgė labiau iš antropologo pusės. Jis iki šiol yra laikomas vienu iš šiuolaikinės etnologijos ir sociologijos pradininkų. Gimęs Prancūzijos žydų šeimoje, kuri gyveno Briuselyje, jis studijavo teisę ir filosofiją Sorbonoje, o vėliau su savo žmona etnologe persikėlė į Braziliją ir ten dėstė sociologiją. Priešingai nei ankstesnių amžių filosofai, jis nematė skirtumo tarp „laukinio“ ir „civilizuoto“ proto ir siekė suprasti žmogaus būklę bei tai, kaip jie kuria visuomenes. Jis buvo struktūralizmo, arba struktūralistinio funkcionalizmo teorijos pradininkas. Pagal šią teoriją visuomenė yra sudėtinga sistema, iš esmės siekianti stabilumo per politines sistemas ir socialinį etiketą.
Tai ypač svarbu norint suprasti, kaip veikia kolektyvinė sąmonė – bendra vertybių, įsitikinimų ir elgesio modelių visuma, perduodama per kultūrą, kalbą, religiją ar meną. Ši sąmonė veikia kaip nematoma jėga, kuri padeda reguliuoti visuomenės narių tarpusavio santykius ir nustatyti, kas yra „priimtina“. Būtent todėl tokie autoriai kaip Emilis Durkheimas pabrėžė, kad socialiniai faktai egzistuoja išorėje ir veikia individą nepriklausomai nuo jo valios. Ši mintis padėjo formuoti ne tik sociologijos, bet ir kalbotyros bei kultūros studijų pagrindus, kurie darė įtaką ir Merleau-Ponty analizei.
Jo pagrindinės idėjos sukasi apie kūnišką patirtį, suvokimą kaip pirminę sąveiką su pasauliu ir egzistencinę fenomenologiją, pabrėžiančią žmogaus įsitraukimą į gyvenamąją aplinką.
Tad kalba ir kultūra – tai neatskiriami socialinės tvarkos komponentai, lemiantys, kaip žmogus suvokia save, kitus ir visuomenę.
Jis sugebėjo pažvelgti giliau į skirtingus visuomenės atributus ir pamatyti jų esminius aspektus. Jo tikslas buvo ieškoti žmogaus pamatinio mitologinio suvokimo lygmens ir modelių.
Maurice Merleau-Ponty
Merleau-Ponty, kuriam įtaką padarė Marti Heidegger ir Edmund Husserl, priklausė fenomenologijos krypčiai, kuri daugiausia dėmesio skyrė žmogaus patirčiai ir sąmonei. Visgi jis pastebėjo tam tikrų trūkumų ir šią filosofinę kryptį plėtojo toliau, vystydamas egzistencinę fenomenologiją. Jo idėjos taip pat dera su struktūralizmo ir poststruktūralizmo kryptimis.
Jis gilinosi ir į prancūzų kalbą bei tai, kaip jos mokosi vaikai. Dirbo kartu su sociologais, psichoanalitikais ir socialiniais antropologais. Taip pat rašė apie meną ir mokslą bei jų ryšį su sąmone.
Modernioji prancūzų filosofija: Jean-Paul Sartre
Rašytojas Jeanas-Paulis Sartre’as gimė 1905 metais ir yra plačiai žinomas dėl savo atviros partnerystės su SImone de Beauvoir. Tačiau jis taip pat laikomas ir vienu iškiliausių šiuolaikinių filosofų. Būdamas fenomenologas ir egzistencialistas, jis darė įtaką daugeliui humanitarinių mokslų sričių: nuo sociologijos iki literatūros. Sartre apjungė abi filosofines sritis, nes manė, kad fenomenologija padeda geriau suprasti pačią žmogaus būtį, o ne mus supantį pasaulį. Viena svarbiausių temų jo apmąstymuose – autentiškumo paieškos ir tapatybės klausimas. Sąmonė, nors ir egzistuoja savaime, visada suvokia save per santykį su kitais dalykais – tarsi „sau skirta“. Kad žmogus neapgaudinėtų savęs, jis turi turėti tarsi gyvenimo projektą, kuris būtų universali žmogiškosios būties išraiška ir galėtų atsišaukti kitų žmonių patirtyse.
XIX a. Karlo Markso ir Frydricho Engelso sukurta ideologija, pabrėžianti klasių kovą, kapitalizmo kritiką ir visuomenės raidos perėjimą prie socializmo bei komunizmo per ekonominių ir socialinių struktūrų transformaciją.
Ilgą laiką Sartre manė, kad marksizmas leidžia šiai filosofijai atsiskleisti per bendrojo gėrio siekį – projekto, pagrįsto autentiškumu, o ne primesta valdžia.
Michel Foucault
Michel Foucault, gimė 1926 m. ir koncentravosi į žinių bei galios teoriją. Jis metė iššūkį standartiniam požiūriui, kuris teigia, kad valdžia yra neigiama ir žmonėms primetama jėga. Vietoje to jis ją apibrėžia kaip kintantį ir sąveikaujantį reiškinį. Jo idėjos siejamos su poststruktūralizmu ir postmodernizmu. Jo apmąstymai apima ir psichologinę dalį. Jis teigė, kad beprotybė yra natūrali žmogaus būsena, o psichikos ligos kyla iš žmogaus atskirties. Remdamasis šia kryptimi, jis nagrinėjo ir psichikos ligų istoriją, jų suvokimą ir šiuolaikinės medicinos požiūrį. Daugelis jo darbų yra paremti istorine analize. Jis tyrė, kaip laikui bėgant keitėsi žmonių suvokimas ir kaip tai paveikė įvairias teorines sistemas.
Dabar, kai jau žinote tiek daug prancūzų filosofų, smarkiai priartėjote prie tapimo prancūzais ne tik širdimi, bet ir mąstymu.
Ar jums patiko šis straipsnis? Pasižymėkite!
Loading...
