Malda krikščioniui yra tokia pat reikalinga, kaip kvėpavimas reikalingas gyvybei.
Martynas Liuteris
Krikščionybė atsirado I mūsų eros amžiuje Judėjoje, tuometinėje Romos imperijos provincijoje. Ji kilo iš judaizmo tradicijų ir Jėzaus iš Nazareto mokymų. Nepaisant stipraus religinių ir politinių valdžios atstovų pasipriešinimo, jo skelbta žinia apie atjautą, išgelbėjimą ir atsidavimą Dievui pritraukė daugybę sekėjų.
Po Jėzaus nukryžiavimo jo mokiniai tęsė šią misiją, skleisdami jo mokymą ir burdami vis gausėjančią ankstyviųjų krikščionių bendruomenę.
Nors ankstyvaisiais amžiais krikščionys dažnai patirdavo persekiojimus, jų tikėjimas sparčiai plito po visą Romos imperiją, kol galiausiai tapo viena įtakingiausių religijų pasaulio istorijoje.
Kas yra kriščionybė ir iš kur kilo jos šaknys?
Krikščionybė formavosi judaizmo kontekste – daugelis pirmųjų Jėzaus pasekėjų buvo žydai. Jėzus iš Nazareto buvo laikomas pamokslininku ir reformatoriumi, pabrėžusiu atjautos, tikėjimo Dievu ir amžinojo gyvenimo svarbą. Jo vis augantis populiarumas galiausiai paskatino Romos valdžią jį nukryžiuoti, tačiau jo sekėjai tikėjo prisikėlimu. Šis tikėjimas tapo krikščionybės kertiniu akmeniu.
Krikščionybė atsirado I mūsų eros amžiuje Judėjoje – Romos imperijos provincijoje rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, dabartinio Izraelio ir Palestinos teritorijoje. Judėjimas prasidėjo tokiuose miestuose kaip Nazaretas, Betliejus ir Jeruzalė, kur Jėzus mokė ir telkė savo pasekėjus. Po jo nukryžiavimo Jeruzalėje mokiniai ėmė skleisti krikščionybę po visą Levantą, Mažąją Aziją (dabartinę Turkiją), Graikiją ir Romą, naudodamiesi prekybos keliais bei didžiaisiais miestais, kad išplatintų tikėjimą po visą imperiją.
Ankstyvaisiais etapais krikščionybė buvo tik maža, neorganizuota judaizmo atšaka, kurios esmė buvo asmeninis išgelbėjimas per tikėjimą Jėzumi kaip Dievo sūnumi.
Vienas reikšmingiausių ginčų tarp pirmųjų krikščionių kilo dėl klausimo, ar Jėzaus mokymas skirtas tik žydams, ar ir pagonims (nežydams).
Kai kurie žydų kilmės krikščionys manė, kad pagonys, norintys priimti tikėjimą, turėtų laikytis žydų įstatymų, įskaitant apipjaustymą ir mitybos taisykles. Tačiau apaštalas Paulius tvirtino, kad šie reikalavimai nėra būtini išgelbėjimui. Šis ginčas buvo išspręstas Jeruzalės susirinkime (apie 49 m. po Kr.), kur buvo nuspręsta, jog pagonių atsivertėliams nebūtina laikytis visų judaizmo papročių.
Šis sprendimas tapo lūžio tašku – krikščionybė pradėjo sparčiai plisti už žydų bendruomenių ribų, pritraukdama įvairių tautų ir kultūrų sekėjus visoje Romos imperijoje. Taip krikščionybė palaipsniui tapo savarankiška religija su įvairialype bendruomene.
Krikščionybės plitimas Romos imperijoje
Po Jėzaus mirties itin svarbų vaidmenį ankstyvosios krikščionybės formavime suvaidino apaštalas Paulius. Jo laiškai, vėliau tapę Naujojo Testamento dalimi, padėjo apibrėžti daugelį teologinių ir praktinių tikėjimo klausimų.
Kaip Romos pilietis, Paulius turėjo galimybę laisvai keliauti ir bendrauti su naujai besikuriančiomis krikščionių bendruomenėmis visoje imperijoje. Jo misijų metu siųsti laiškai tapo esminiu ryšio kanalu, padėjusiu formuoti krikščioniškos teologijos pamatus.
Apaštalas Paulius – viena svarbiausių figūrų ankstyvosios krikščionybės istorijoje. Jis žinomas dėl savo misijų ir teologinių raštų. Būdamas Romos pilietis, jis plačiai keliavo, skelbdamas krikščionybę ir rašydamas laiškus (pvz., „Romiečiams“, „Korintiečiams“), kurie šiandien sudaro svarbią Naujojo Testamento dalį.
Pauliaus laiškuose taip pat nagrinėjamas sudėtingas krikščionių santykis su Romos valdžia. Jis patarė tikintiesiems, kaip gyventi pagal krikščioniškus principus valdant imperijai, skatino taiką ir bendrabūvį. Šie raštai suteikia vertingų įžvalgų apie pirmųjų krikščionių iššūkius ir tapatybės formavimąsi, kai judėjimas iš mažos žydų sektos virto savarankiška, augančia pasauline religija.
Tuo metu judaizmas Romos imperijoje buvo oficialiai pripažintas ir turėjo tam tikrų teisių bei apsaugų. Žydams buvo leidžiama praktikuoti savo religiją ir išlaikyti ribotą savivaldą. Tačiau krikščionybė, kilusi iš tų pačių tradicijų, oficialaus statuso neturėjo ir dažnai buvo vertinama su įtarumu. Kai kada krikščionys susilaukdavo persekiojimų, ypač kai jų praktikos būdavo laikomos prieštaraujančiomis imperatoriaus valdžiai.
313 m. po Kr. imperatorius Konstantinas kartu su savo bendravaldžiu Licinijumi paskelbė Milano ediktą, kuriuo krikščionims ir kitų religijų atstovams buvo suteikta religinė laisvė visoje Romos imperijoje. Šis įsakas leido krikščionims viešai praktikuoti savo tikėjimą be baimės būti persekiojamiems.
Praėjus keliems metams, 325 m., Konstantinas sušaukė Nikėjos susirinkimą, kuriame susirinko krikščionių vadovai iš viso regiono. Jo metu buvo siekiama suvienodinti tikėjimo doktrinas ir užkirsti kelią teologiniams ginčams. Šio susirinkimo rezultatas – Nikėjos tikėjimo išpažinimas, tapęs vienu svarbiausių krikščionybės doktrininių pagrindų.
Vėliau, 380 m., imperatorius Teodosijus I paskelbė Tesalonikų ediktą, pagal kurį Nikėjos krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija. Šis sprendimas reiškė ne tik valstybės paramą, bet ir alternatyvių krikščioniškų sektų, laikytų erezijomis, slopinimą bei jų turto konfiskavimą.
Šie istoriniai įvykiai aiškiai parodo, kaip Romos imperijos požiūris į krikščionybę kito: nuo įtarumo ir persekiojimų iki visiško pripažinimo ir valstybės globos. Tai nulėmė tolesnį krikščionybės augimą ir jos virsmą viena įtakingiausių religijų pasaulio istorijoje.
Svarbiausios krikščionybės istorijos datos
Štai glaustas svarbiausių datų, susijusių su krikščionybės ištakomis, apžvalgos sąrašas:
Apie 4 m. pr. Kr. – 30 m. po Kr.
Jėzaus iš Nazareto gyvenimas
Jėzus skelbia savo mokymą Judėjoje, suburia pasekėjus ir yra nukryžiuojamas Jeruzalėje.
Apie 30–33 m. po Kr.
Tikėjimas prisikėlimu
Pasekėjai teigia, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių, o šis įvykis tampa ankstyvosios krikščionybės pagrindu.
Apie 33–64 m. po Kr.
Apaštalo Pauliaus misijos
Paulius platina krikščionybę po visą Romos imperiją, ypač tarp ne žydų (pagonių).
Apie 49 m. po Kr.
Jeruzalės susirinkimas
Ankstyvieji krikščionių vadovai nusprendžia, kad pagonys gali tapti krikščionimis neprivalėdami laikytis žydų įstatymų.
Apie 64 m. po Kr.
Persekiojimai valdant Neroniui
Krikščionys apkaltinami dėl didžiojo Romos gaisro ir yra žiauriai persekiojami.
Apie 70 m. po Kr.
Antrosios šventyklos sunaikinimas
Romos kariuomenė sugriovė žydų šventyklą Jeruzalėje, kas pakeitė žydų ir krikščionių santykius.
Apie 100 m. po Kr.
Naujojo Testamento raštų plitimas
Evangelijos ir apaštalų laiškai plačiai paplinta tarp krikščionių bendruomenių.
313 m. po Kr.
Milano ediktas
Imperatorius Konstantinas įteisina krikščionybę ir nutraukia oficialius persekiojimus.
325 m. po Kr.
Nikėjos susirinkimas
Krikščionių vadovai apibrėžia pagrindinius tikėjimo principus ir sukuria Nikėjos tikėjimo išpažinimą.
380 m. po Kr.
Tesalonikų ediktas
Imperatorius Teodosijus I paskelbia krikščionybę oficialia Romos imperijos religija.
Trumpas krikščionybės apibūdinimas
Žodis krikščionybė kilo iš senosios prancūzų kalbos, bet jo šaknys siekia lotynišką terminą Christus – „Kristus“. Krikščionybė apibrėžiama kaip religija, paremta Jėzaus iš Nazareto mokymu, jo tikėjimu ir gyvenimo principais.
Krikščionių tikėjimas grindžiamas pagrindiniais įsitikinimais apie Jėzaus gimimą, gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir mokymą. Iš šių įsitikinimų kilo ir pats pavadinimas – krikščionys, reiškiantis Kristaus sekėjus.
Krikščionybė išsirutuliojo iš Jėzaus mokymų, kai jis dar buvo gyvas, tačiau tik po jo mirties, apie 33 m. po Kr., krikščionių bendruomenės pradėjo sparčiai augti ir plisti. Apaštalai tęsė jo mokymą, skelbdami „gerąją naujieną“ tiek žydams, tiek įvairių tautų žmonėms.
Nors pirmieji krikščionys patyrė stiprius persekiojimus iš kitų religinių ir politinių jėgų, Jėzaus žodžiais ir darbais pagrįsti mokymai greitai išplito visoje Romos imperijoje. Galiausiai ši religija tapo valstybine, formuodama naują dvasinį ir kultūrinį Europos veidą.
Verta pabrėžti, kad pirmieji oficialūs krikščionys buvo etniškai žydai. Tai kėlė klausimą, ar krikščionybė yra tik žydų tikėjimo tąsa, ar atvira visiems žmonėms. Laikui bėgant, Paulius ir kiti apaštalai įtvirtino universalią idėją, kad tikėjimas Kristumi prieinamas visiems, nepriklausomai nuo tautybės.
Krikščionybės „įkūrėjas“ gimė mažame Betliejaus miestelyje, tačiau jo mokymas buvo laikomas dievišku – Dievo žodžiu, perduotu žmonijai. Kadangi Jėzus didžiąją dalį savo veiklos praleido Jeruzalės apylinkėse, galima sakyti, jog būtent iš šių vietovių kilo krikščionybės šaknys.
Pagrindiniai krikščionybės tikėjimo principai
Kaip ir kiekviena religija, krikščionybė turi daugybę tikėjimų ir tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą, kurios išliko beveik nepakitusios iki šių dienų.
Nors skirtingos krikščionybės šakos kai kuriais klausimais skiriasi, didžioji dauguma, daugiau nei 1,3 milijardo tikinčiųjų, save laiko katalikais. Kadangi katalikybė yra plačiausiai atpažįstama krikščionybės šaka, žemiau pateikiami keli pagrindiniai jos tikėjimo principai.
Žinoma, tai tik keli iš daugelio krikščioniškų mokymų, kuriuos pripažįsta dauguma tikinčiųjų. Kai kurios denominacijos, pavyzdžiui, Mormonai ar Jehovos liudytojai, atmeta dalį šių dogmų – pavyzdžiui, šventųjų garbinimą ar Trejybės doktriną.
Krikščionybės mokymai ir tradicijos aiškiai išskiria ją iš kitų pasaulio religijų, tokių kaip islamas ar budizmas. Nors visos šios religijos siekia moralinio tobulumo ir dvasinio išsilaisvinimo, krikščionybė išsiskiria savo požiūriu į išganymą. Ji moko, kad žmogus negali pats pasiekti tobulumo vien savo pastangomis. Išganymas yra Dievo dovana, gaunama per tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, budizme pagrindinis kelias į išsilaisvinimą remiasi asmenine praktika, meditacija ir proto išgryninimu, o islame – paklusnumu Dievo valiai bei penkių pagrindinių įsakymų laikymusi. Šie skirtumai rodo, kad krikščionybė daugiau dėmesio skiria vidiniam atsinaujinimui ir dvasiniam ryšiui su Dievu, o ne vien išorinių veiksmų atlikimui. Panašiai, kaip ir judaizmas, krikščionybė remiasi senaisiais Raštais, tačiau Naujojo Testamento mokymai suteikia jai naują (Kristaus atpirkimo) kryptį.
Per daugiau nei du tūkstantmečius krikščionybė turėjo daugybę reikšmingų istorinių asmenybių. Kai kurios jų sustiprino tikėjimą, kitos išprovokavo reformacijas ir pokyčius.
Popiežius: dar vadinamas aukščiausiuoju pontifiku, popiežius — Romos vyskupas ir viso katalikų pasaulio dvasinis vadovas. Naujausias popiežius – Leonas XIV (Robert Francis Prevost), išrinktas 2025 m.
Martynas Liuteris: buvo vienas iškiliausių reformacijos veikėjų, pasipriešinęs tuo metu, jo manymu, korumpuotai Romos Katalikų Bažnyčiai.
Jo darbai ir raštai padėjo pagrindus protestantizmo judėjimui.
Įdomu tai, kad krikščionybė ir islamas, nors dažnai pristatomos kaip dvi skirtingos religijos, turi ir nemažai bendrų šaknų. Abi atsirado Artimuosiuose Rytuose, abi tiki vienu Dievu, pripažįsta daugelį tų pačių pranašų, o Jėzus islame laikomas vienu svarbiausių Dievo pasiuntinių.
Nors krikščionybė ir islamas išaugo iš bendros dvasinės tradicijos, jų keliai laikui bėgant išsiskyrė. Krikščionybė labiau akcentuoja išganymą per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir malonę, o islamas – paklusnumą Dievo valiai bei kasdienį teisingumą per veiksmus. Vis dėlto abi religijos turėjo didžiulį poveikį pasaulio kultūrai, menui ir moralinėms vertybėms.
Šių religijų dialogas tęsiasi iki šiol: tiek teologiniu, tiek socialiniu lygmeniu. Įdomu, kad tiek krikščionys, tiek musulmonai per istoriją bandė suprasti ir kitų tikėjimų esmę, o tai lėmė platesnį požiūrį į dvasinę įvairovę. Šis atvirumas veda prie dar kitokios pasaulėžiūros – hinduizmo, kurio ištakos siekia dar senesnius laikus nei krikščionybės ar islamo.
Kiekviena iš šių tikėjimų istorijų leidžia geriau suprasti, kaip žmonės per amžius ieškojo dvasinio kelio, prasmės ir vilties.
Ar jums patiko šis straipsnis? Pasižymėkite!
Loading...
