Aš myliu Prancūziją, myliu prancūzus, myliu prancūzų kalbą, myliu prancūzų virtuvę. Myliu jų mentalitetą.
Olga Kurylenko
Kas pirmiausia šauna į galvą, kai pagalvojate apie Prancūziją? Prancūzų virtuvė? Jų menas bei architektūra? O galbūt Eifelio bokštas, Triumfo arka, Luvras ar kiti žinomi momumentai?
O galbūt tokių impresionizmo menininkų, kaip Klodas Monet, Auguste'as Renoiras ir Edgaras Dégas ar postimpresionistų, tokių kaip Paulis Cézanne'as ar Gauginas, įtaka Europos menui? O gal labiausiai įsiminė jos istorija, kuomet Kotryna Mediči persekiojo protestantus hugenotus?
Tai taip pat gali būti ir prancūzų kalba ir įspūdinga jos evoliucija, mitai, supantys Prancūzijos įžymybes ar literatūrinis šios šalies paveldas. Čia pasidalinsime keletu įspūdingų Prancūzijos kultūros aspektų, apie kuriuos galbūt dar nesate girdėję.
Prancūzų kultūra: istorija ir kalbos formavimasis
Prancūzų kalbos gimimas
Prancūzų kalbos pagrindas kilo iš dviejų pagrindinių šaltinių: lotynų ir frankų kalbų bei germanų genties, apsigyvenusios Prancūzijos teritorijoje po Romos imperijos žlugimo.
Bėgant laikui, grynąją lotynų kalbą pamažu keitė ir įtaką jai darė frankų naujakurių gimtoji kalba. Jų imperijai plintant nuo Pirėnų iki Alpių, sklido ir jų naujoji kalba. Kai du Karolio Didžiojo anūkai 842 m. Strasbūro mieste prisiekė vienas kitam ištikimybę, jų valdų kalbos jau buvo suskilę į ankstyvąją senosios prancūzų (galų-romanų) ir senosios vokiečių aukštaičių kalbos versiją.
Meilės kalba
Kaip prancūzų kalba tapo oficialia
Renesanso pradžioje bei Šimtamečio karo laikotarpiu, prancūzų kalba, kuri tuomet dar buvo vadinama „françois“, išgarsėjo visoje šalyje tuo pačiu metu, kai ji visai išnyko iš Anglijos kraštų. Ten ji buvo naudojama kaip normanų aristokratijos kalba po Viljamo Užkariautojo atėjimo į valdžią.
Šiuo specifiniu laikotarpiu, prancūzų kalbos tarimas pasiekė panašų modernų formatą, kurį girdime šiandien. Po karo pabaigos Prancūzijos valdovai prisirinko daugybę skirtingų dialektų bei ediktų, kuriais oficialiuose aktuose, tokiuose kaip teismo nuosprendžiai ar įstatymai, buvo propaguojamos vietinės kalbos ir (arba) „la langue françoise“ (prancūzų kalba), o ne lotynų kalba. Tai buvo daroma dėl poreikio juos suprasti bet kuriam paprastam žmogui.
Prancūzų kalbos plitimas
Pirmasis, tačiau ne paskutinis bandymas užfiksuoti prancūzų kalbos „grynumą“ prasidėjo Apšvietos amžiuje, filosofinės ir mokslinės pažangos laikotarpiu, prasidėjusiu XVII amžiuje, valdant Liudvikui XIII (šie bandymai tęsėsi ir XX - XXI amžiais). Kardinolas de Rišeljė įkūrė Prancūzų akademiją kaip prancūzų kalbos saugotoją ir pavedė jai sukurti žodyną ir gramatiką.
Prasidėjus naujai kartai, Liudvikas XIV savo kalbos centralizavimo projektą Versalio rūmuose stumtelėjo dar toliau ir iškėlė prancūzų kalbą aukščiau nei visas kitas regionines kalbas. Šis procesas buvo dar kartą atnaujintas po Prancūzijos revoliucijų ir pasiekė kulminaciją XIX amžiuje, kuomet pradinis išsilavinimas tapo privalomas. Išsilavinimas plito būtent metropolijos prancūzų kalba ir taip iš dalies uždraudė vietinių tarmių ir kalbų vartojimą mokyklose.
Prancūzų kalba užsienyje
Žemyninėje Prancūzijos dalyje buvo iš lėto naikinamos „patois“ (vietinės kalbos ir dialektai, dažnai sutinkami tokiuose regionuose kaip Marselis), o tuo tarpu užsienyje dėl prancūzų kolonizacijos plito ir vystėsi jų kalba. Kvebeko prancūzų kalba vystėsi kiek kita kryptimi, nors ją šiek tiek paveikė ir anglų kalba. Tuo tarpu vietiniai kreolai dažnai yra prancūzų ir vietinių kalbų mišinys. Šiandien prancūzų kalba nebėra vien tik Voltaire’o ir Balzaco epochos atspindys. Ji tapo margaspalve kreolų ir dialektų mozaika, kupina skirtingų skonių ir atspalvių.
Prancūzų kultūra ir filosofija: pasaulio suvokimas
Nors vokiečiai save laiko „mąstytojų ir poetų žmonėmis“, tą patį būtų galima pasakyti ir apie prancūzus. Kai kurie įtakingiausi prancūzų filosofų yra kilę iš „šešiakampio“ (Prancūzijos, kurios forma primena šešiakampį). Tad nieko keisto, kad dauguma jų savo kūrinius parašė XVII–XVIII amžiuje, kai Švietimo epocha intelektualinę Renesanso revoliuciją pakylėjo į dar aukštesnį lygmenį ir padėjo pamatus šiuolaikiniams moksliniams tyrimams.
Kita vertus, tam prireikė iš esmės pakeisti tai, kaip mes matome bei suvokiame pasaulį ir religijos vietą jame.
Švietimas: baroko eros filosofai
Švietimo amžius ne tik atnešė gana prastą ir nepilną Prancūzų kalbos žodyną (siekdama kalbos grynumo, Prancūzijos akademija jame neįtraukė daugybės įprastų šnekamosios kalbos išsireiškimų), bet ir vieną didžiausių mokslo pasiekimų visų laikų istorijoje – Universaliąją enciklopediją (Encyclopédie Universelle).
Joje straipsnius rašė ryškiausios XVIII amžiaus Prancūzijos asmenybės. Pats leidinio redaktorius Denisas Diderot (Denis Diderot) buvo intelektualas ir filosofas. Tarp jo filosofinių kūrinių rasite Filosofinės mintys (Pensées philosophiques, 1746), kurios ragina sutaikyti protą ir jausmus (tradicinėje filosofijoje laikytus priešybėmis), siekiant psichologinės pusiausvyros bei Skeptiko pasivaikščiojimas (La Promenade du sceptique, 1747) – dialogas tarp deisto, ateisto ir panteisto, kuriame kiekvienas mėgina paaiškinti Visatos prigimtį. Šis kūrinys ilgą laiką buvo uždraustas. Kai kurie šaltiniai teigia, kad kaip išpuolį prieš krikščionybę, rankraštį konfiskavo policija. Tačiau rankraštis galiausiai buvo išleistas po autoriaus mirties 1830 m.
XVIII a. intelektualinis judėjimas, skatinęs protą, mokslą ir laisvą mintį, siekiant pažangos ir visuomenės tobulėjimo.
Švietimo epocha atnešė šviežią požiūrį į pasaulį. Tai pasireiškė ne tik mokslo srityje, bet ir politikoje. Mirabo (Honoré Gabriel Riqueti, grafas de Mirabeau) ir Monteskjė (Charles-Louis de Secondat, baronas de La Brède et de Montesquieu), kurie buvo iškiliausi to meto mąstytojai, parašė traktatus apie politinę filosofiją.
Abu filosofai susipažino armijoje ir pasižymėjo savo interesu socialine ekonomika ir politine antropologija. Jie pradėjo domėtis šiomis temomis kur kas anksčiau, nei jos buvo pradėtos dėstyti universitetuose.
Viktoras de Rike, Mirabo markizas (Victor de Riqueti, marquis de Mirabeau), tikėjo, kad tikroji šalies gerovė priklauso nuo jos gyventojų skaičiaus. Kadangi žmonėms reikalingas maistas, jis manė, kad svarbiausias šalies turtas yra ne prekyba, o žemės ūkis.
Žmonės jį praminė „žmonių draugu“ (l’ami des hommes), kadangi jis itin domėjosi paprastų žmonių gyvenimu.
Prancūzijos valdžiai nepatiko jo parašytas traktatas apie mokesčius, kuriame jis ragino pereiti prie tiesioginio apmokestinimo ir atsisakyti privačių mokesčių rinkėjų sistemos (vadinamos „mokesčių ūkininkavimu“). Už šį traktatą jis trumpam atsidūrė kalėjime, o vėliau dviem mėnesiams buvo ištremtas į savo dvarą Binjone (Bignon). Jo požiūris atitiko fiziokratų (ekonominė minčių kryptis, kurią įkūrė Fransua Kenė) principus.
Šarlis-Liujis de Sekonda, La Bredo ir Monteskjė baronas (Charles-Louis de Secondat, baron de La Brède et de Montesquieu) itin daug rašė apie istorijos filosofiją. Tačiau jis buvo geriausiai žinomas dėl savo politinio veikalo Įstatymų dvasia (De l’esprit des lois).
Monteskjė siekė atsisakyti feodalizmo ideologijos liekanų, kurias atspindėjo Generaliniai luomai (États-Généraux). Šie luomai buvo dvasininkų, aristokratų ir trečiojo luomo atstovų mišinys. Vietoje šio pasenusio suskirstymo, jis pasiūlė kitokį modelį: visuomenė turėtų būti padalyta į monarchiją, aristokratiją ir liaudį.
Pagal šį modelį, karalius, kaip suverenas, turėtų būti atskirtas nuo vykdomosios valdžios. Pastaroji turėtų susidalyti į tris nepriklausomas šakas: teisminę, įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Jos ne tik atliktų individualias funkcijas, bet ir stebėtų viena kitą, taip sudarydamos valdžių padalijimo ir pusiausvyros sistemą (checks and balances). Šis modelis tapo daugelio šiuolaikinių demokratijų politinės struktūros pagrindu. Monteskjė ideologija tebėra aktuali ir šiandieninėje Prancūzijos politikoje.
XIX ir XX amžių sandūra: Henri Bergsonas ir Paul Valéry
Henris Bergsonas gyveno 1859–1941 metais. Jo filosofijai didžiausią įtaką turėjo Imanuelis Kantas ir Herbertas Spenseris. Jis kritiškai analizavo jų darbus ir taip suformavo savo laivos valios teoriją. Jis pristatė trukmės (pranc. durée) sąvoką, kuri padėjo suderinti laisvės teoriją su priežastingumo ir kūrybos teorijomis.
Jis sukūrė ir gyvybinio impulso (élan vital) idėją. Jo tikslas buvo paaiškinti evoliuciją kaip gyvybės vedamą procesą, o ne kaip mechanizmą. Polinkis į kūrybą paskatino jį gilintis į juoko kilmę ir jį sukeliančius faktorius.
Polis Valeri buvo garsus poetas bei matematikas. Jis parašė daug minčių, paremtų aforizmais ir taikliais pastebėjimais. Dalis jų buvo publikuotos straipsniuose, kitos – užrašytos jo Cahiers, kasdieniame dienoraštyje, kuriame jis fiksuodavo mintis įvairiausiomis temomis – nuo matematikos iki filosofijos. Nors jo požiūriai artimi konstruktyviajai epistemologijai, Valeri niekada nepriklausė jokiai filosofinei krypčiai.
Prancūzų rašytojai ir jų įtaka kultūrai
Žinoma, ne visi prancūzų rašytojai buvo filosofai. Taip pat ne visi jie buvo bohemos atstovai ar laisvamaniai, rašantys apie meilės romanus, skandalingas erotikos ar homoseksualios meilės istorijas, kurios baigdavosi teismais dėl dorovės pažeidimų. Ne visi šie rašytojai mirė dėl venerinių ligų, tačiau daugelis jas visgi patyrė, tarp jų – ir garsiausi prancūzų rašytojai.
Šioje dalyje aptarsime tris autorius, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo ne tik prie Prancūzijos kultūros, bet ir pasaulinės literatūros.
Moljeras
Moljeras prancūzijos mokyklose yra toks pat svarbus, kaip Šekspyras anglų mokyklose. Beveik kiekvienas iš mūsų yra skaitęs bent vieną jo pjesę.
Žanas Batistas Poklenas (Jean-Baptiste Poquelin) nusprendė tapti aktoriumi būdamas 21-erių. Praleidęs 13 metų scenoje, jis pradėjo rašyti savo pjeses. Dauguma jų – satyrinės. Jose gvildenamos tokios temos kaip religinis veidmainiškumas, liguistas įsivaizdavimas, gobšumas. Jo kūrybai stiprią įtaką turėjo itališkoji commedia dell’arte. Todėl pjesėse dažnai pasirodydavo stereotipiniai personažai, tokie kaip nekompetentingas gydytojas, įsimylėjelis ir panašiai.
Moljerui buvo paskirta Liudviko XIV brolio, Liudviko-Filipo, globa. Tai jam atvėrė duris į karaliaus dvarą, kur jo spektakliai buvo itin palankiai vertinami. Tiesa, kai kurios pjesės, pavyzdžiui, Tartiufas, sukėlė pasipiktinimą, nes pernelyg taikliai atspindėjo aristokratijos ydas.
Žiulis Vernas
Žiulis Vernas (1828–1905) dažnai vadinamas mokslinės fantastikos pradininku. Jis rašė fantastika paremtas istorijas, kuriose atsispindėjo pažangiausios to meto technologijos ir jų galimybės tobulėti ateityje. Povandeniniai skafandrai, elektriniai žibintuvėliai, povandeniniai laivai – visa tai rado vietos jo veržliose nuotykių istorijose. Daugelis jo romanų iš serijos „Neįtikėtinos kelionės“ buvo perkelti į Holivudo filmus: nuo 20000 mylių po vandeniu su legendiniu kapitonu Nemo, iki Kelionės į Žemės centrą ar Paslaptingosios salos.
Tik dvi jo istorijos buvo atmestos. Viena iš jų, Paryžius XX-ajame amžiuje, stebėtinai tiksliai pavaizdavo miestą, panašų į 8-ojo dešimtmečio pasaulį, dar prieš atsirandant namų kompiuteriams ir išmaniesiams telefonams.
Jo talentas numatyti technologinius išradimus, kurie atsiras tik ateityje, turėjo įtakos visam literatūriniam pogrupiui – steampunk’ui. Šiame žanre veiksmas dažniausiai vyksta „verniškose“ visatose, kur pilna dujų žibintų, mechaninių skaičiavimo įrenginių ir dirižablių.
Albertas Kamiu
Alberto Kamiu tėvai buvo prancūzai, tačiau jis gimė Alžyre ir augo skurde. Nepaisant tuberkuliozės, jis baigė filosofijos studijas ir gavo diplomą. Nors jis dažnai laikomas egzistencialistu dėl ankstyvos draugystės su Sartru, pats save jis laikė absurdistu. Jis tikėjo, kad gyvenimo prasmės paieškos visatoje prieštarauja būtinybei suteikti gyvenimui prasmę, norint jį nugyventi pilnavertiškai.
1940 metais jis persikėlė į Paryžių su savo antrąja žmona. Anksčiau buvęs komunistų, o vėliau anarchistų partijos nariu, Antrojo pasaulinio karo metu jis prisijungė prie Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo.
Kamiu dirbo žurnalistu įvairiuose leidiniuose, rašė romanus ir filosofinius traktatus. 1957 m. jam buvo įteikta Nobelio literatūros premija. Jo žymiausias kūrinys Svetimas (L’Étranger) priklauso vadinamajam absurdizmo ciklui. Šiame romane pagrindinis veikėjas yra visiškai abejingas aplinkiniam pasauliui. Autorius naudoja itin paprastą kalbą, kad šį abejingumą dar labiau paryškintų. Būtent dėl šios kalbos struktūros Svetimas puikiai tinka pradedantiesiems, norintiems pradėti skaityti knygas prancūzų kalba.
Prancūzijos veidas: garsenybės, apie kurias būtina žinoti
Didžiąją XX a. dalį Prancūzija garsėjo savo kinu ir muzika. Tokios kino žvaigždės kaip Brižit Bardo ar režisierius Liukas Besonas anksčiau dominavo viešojoje erdvėje, tačiau šiandien juos vis dažniau nustelbia šalies politikai.
Pavyzdžiui, Fransua Miteranas kartu su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu, Rusijos vadovu Michailu Gorbačiovu ir Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu buvo laikomas vienu iš pokario atsigavimo ir permainų simbolių. Miteranas buvo ilgiausiai valdęs Prancūzijos prezidentas (tuomet prezidento kadencija truko aštuonerius metus). Jis vadovavo šaliai nuo 1981 iki 1995 metų. Miteranas turėjo svarbų žodį Europos ekonominėje bendrijoje ir buvo vienas pagrindinių Mastrichto sutarties, kuria 1993 m. buvo įkurta Europos Sąjunga, architektų.
Vėliau, 2007–2012 metais, prezidentu tapo Nikolá Sarkozi. Jis sulaukė dėmesio tiek dėl kontroversiškų sprendimų, tiek dėl savo audringo asmeninio gyvenimo. Iš karto po rinkimų jis išsiskyrė su žmona, o po mėnesio susipažino su dainininke ir buvusia manekene Karla Bruni. 2008 m. jie susituokė, o 2011-aisiais jiems gimė pirmasis prezidentinis kūdikis Eliziejaus rūmuose.
Tarp labiausiai ginčytinų jo sprendimų – konstitucinės reformos, kuriomis buvo pakeista parlamento ir prezidentūros galių pusiausvyra.
Po Sarkozi, 2012 metais prezidentu tapo François Hollande. Jis laikomas pačiu nepopuliariausiu Prancūzijos prezidentu. Tam didžiausią įtaką turėjo nepopuliarios reformos darbo ir pensijų srityse. Jo valdymo metu spaudoje netilo gandai apie jo romaną su aktore Žili Gajė, dėl kurio nutrūko jo ryšiai su žurnaliste ir laikinąja pirmąja ponia Valeri Trierveler.
2017 metų rinkimų metu jis turėjo tokį žemą reitingą, kad nusprendė nekandidatuoti antrai kadencijai. Vietoje to jis parėmė Emanuelį Makroną, kuris laimėjo prieš Marin Le Pen ir yra dabartinis Prancūzijos prezidentas.
Kaip tapti Prancūzijos piliečiu
Taip žavitės Prancūzija, kad kasmetinių atostogų šioje šalyje jums tiesiog nebepakanka? O galbūt jau apsigyvenote Prancūzijoje, tačiau atsibodo laukti darbo vizos? Visais šiais ir kitais atvejais puikia išieitimi gali tapti kreipimasis dėl Prancūzijos pilietybės.
Savaime suprantama, kad lengviausias būdas tapti Prancūzijos piliečiu yra gimti prancūzu arba bent jau pačioje Prancūzijoje (jei esate gimęs Prancūzijos teritorijoje ir po savo 11-ojo gimtadienio ten gyvenate daugiau nei 5 metus, automatiškai tampate piliečiu sulaukęs 18 metų). Be to, jei jūsų šeima gyvena Prancūzijoje jau daugiau nei 25 metus, esate vyresnis nei 65 metų ir vienas iš jūsų palikuonių turi Prancūzijos pilietybę – jūs taip pat galite į ją pretenduoti. Kitas būdas – santuoka su Prancūzijos piliečiu: net jei šiuo metu negyvenate Prancūzijoje, jūsų sutuoktinis privalo būti užregistruotas kaip emigrantas artimiausioje Prancūzijos ambasadoje arba konsulate.
Jei nei vienas iš šių scenarijų neatitinka jūsų situacijos, bet esate vyresnis nei 18 metų, gyvenate Prancūzijoje bent penkerius metus be pertraukų ir turite prancūzų kalbos pagrindus, galite kreiptis į vietinę prefektūrą ir pasitikrinti, ar atitinkate kriterijus. Procesas šiek tiek užtrunka – jūsų byla bus siunčiama į natūralizacijos skyrių ministerijoje, o kai bus priimtas sprendimas, jūsų dokumentai kaip Prancūzijos Respublikos piliečio bus atsiųsti atgal į jūsų prefektūrą (arba ambasadą).
Prancūziško etiketo taisyklės
Dabar, kai jau esate pilnavertis Prancūzijos pilietis, laikas išmokti mandagaus elgesio Prancūzijos visuomenėje. Kokia gi yra šios šalies etiketo kultūra?
Pirmiausia, labai svarbu nepamiršti, kad nors gatvės kultūra Prancūzijoje ir yra neformali, verslo pasaulyje galioja kur kas griežtesnės formalumo taisyklės nei daugelyje kitų šalių. Jei tam tikrose situacijose abejojate, kaip elgtis, geriau rinkitės formalesnį bendravimo būdą.
Prašau ir ačiū
Jei Prancūzijoje tiesiog atostogaujate, štai keturi pagrindiniai dalykai, kuriuos jums verta žinoti:
- „Prašau“ – s’il vous plaît
- „Ačiū“ – merci
- „Laba diena, kaip sekasi?“ – bonjour, comment allez-vous? (neformaliai: Salut, ça va?)
- Ir taip – prancūzai pasisveikindami ir atsisveikindami mėgsta bučiuotis į abu skruostus.
Pasisveikinimas
Verslo pasaulyje sveikinamasi spaudžiant ranką. Formalus pasisveikinimas – „bonjour“ arba „Ravi de faire votre connaissance“ yra ištariamas prieš paspaudžiant ranką, dažnai su nedidele pauze tarp jų.
Visur kitur gausite bučinį. Sutinkate pažįstamą gatvėje?
Hop, la bise!
Jus supažindina su kitu pažįstamu ar šeimos nariu?
Hop, la bise!
„La bise“ – tai lengvi oro bučiniai į abu skruostus. Dažniausiai lūpos iš tikrųjų net nepaliečia skruostų, tačiau rankomis paliečiami pečiai.
Bučinių skaičius skirtinguose Prancūzijos regionuose skiriasi – tiesiog prisitaikykite prie situacijos ir viskas pavyks kuo puikiausiai!
Prisiminkite, kad į visus, kuriuos sutinkate pirmą kartą, reikia mandagiai kreiptis „vous“, kol jums pasiūlys pereiti prie neformalesnio „tu“.
Prancūziškas punktualumas
Įprastai, reikėtų stengtis nevėluoti. Tačiau nenustebkite pastebėję, kad prancūzai į vėlavimą žiūri kiek lanksčiau. Pavyzdžiui, verslo susitikimai gali prasidėti kiek vėliau nei buvo originaliai planuota. Kita vertus, jei esate naujokas ir tik pradedare darbą tam tikroje įmonėje, geriau apsidrausti ir nevėluoti.
Išskirtinis atvejis yra tuomet, kai esate pakviestas į svečius. Tokiu atveju reikėtų atvykti bent 15 minučių vėliau, nei pradžioje buvo sutarta. Tai suteikia galimybę namų savininkui užbaigti paskutinius pasiruošimo darbus bei patiekalų gaminimą. Jei planuojate vėluoti daugiau nei 15 minučių, vertėtų apie tai pranešti.
Mandagus bendravimas
Prancūziški laiškai yra itin formalūs, o elektroniniai laiškai taip pat vis dar yra išlaikę daug formalumo, palyginti su kitomis šalimis. Laiškas turėtų prasidėti nuo „Cher Monsieur (pavardė arba le + vyro pareigos)“ arba „Chère Madame (pavardė arba la + moters pareigos)“ ir baigtis viena iš daugelio formalių atsisveikinimo frazių. Galbūt labiausiai paplitusi – „Veuillez agréer, Monsieur/Madame le/la (pareigos arba vardas), à l’expression de mes salutations distinguées“.
Tuo tarpu telefonu prancūzai dažniausiai atsako paprastai – „Allô?“ Po to tikimasi, kad pasisveikinsite sakydami „bonjour“, prisistatysite ir paaiškinsite, kokiu reikalu skambinate.
Nors prancūzai mėgsta vėlyvus vakarus, skambinti po 10 val. vakaro laikoma nemandagiu gestu, nebent tai būtų itin skubi situacija.
Ar jau jaučiatės pakankamai pasiruošę pasinerti į Prancūzijos kultūrą? Išbandykite įvairias lokalias radijo stotis bei žurnalus, jie padės dar geriau suprasti vietinę kultūrą.
Ar jums patiko šis straipsnis? Pasižymėkite!
Loading...
